Kaip mes megztais drabužiais du didelius medžius rengėm

Žinau, kad šio įrašo seniai laukia ir dalyvavusieji (tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai), ir tik girdėjusieji apie akciją, ir stebėję jau aprengtus medžius ir susidomėję virtuve… Tik kuo didesnis renginys, tuo daugiau įspūdžių, vaizdų, jausmų, norisi leisti viskam susigulėti, paskui viską reikia surūšiuoti – iš pradžių galvoje, paskui kompiuteryje. Vienu žodžiu, teisinuosi…;)

Va taip šie du medžiai prie „Dailu” parduotuvės atrodo dabar. Iki tol buvo ilgas ilgas pasiruošimo laikotarpis, kai rinkom iš visų entiuziastų siūlus, megztus gabalėlius ir atrodė, jog turim tiek daug, kad ką ten porą medžių – nemenką parkelį aprengti galėsim! (Pabaigoje taip nebeatrodė, kas galėjo pagalvoti, kad kažkokie du medžiai gali būti tokio ploto.)

Visi, nusiteikę ir turėję laisvą sekmadienį, rinkosi rugpjūčio 26 dienos rytą pievelėje priešais šv. Onos bažnyčią.

Daiva atitempė iš anksto paimtą didžiulį krepšį paruoštų gabalėlių, juos dėliojom ant pievelės, matavom, komponavom, siuvom…

Tokioje didelėje ir darbščioje kompanijoje darbas virte virė

ir greit pirmieji gabalėliai jau buvo priderinti prie medžio.

Pradėjom nuo lengvosios – apatinės – dalies, paskui palaipsniui ėmėm lipti kopėčiomis…

Jurgita nuo kopėčių greitai persikraustė į siaurutį tarpšakį ir ten geras kelias valandas ant pusės vienos kojos stovėdama lipdė mezginius aukštyn.

Beliko šypsantis guostis – kenčiantiems dangus….;)

Kai kas ne tik siuvo ar komponavo, bet ir bendravo su spaudos atstovais. Kornelija, nepamiršdama savo profesijos,

Gitaną jau ir Kudirkos aikštėje, ir šioje pievelėje, vis pastebėdavau tyliai visom Vilniuje vaikščiojančiom kalbom aiškinančią susidomėjusiems, kas čia vyksta.

Keturmetis Matas – pats jauniausias akcijos dalyvis. Kol mama išsijuosusi siuvo, komponavo ir nėrė, tėtis dirbo fotoreporteriu, jis kartu su sese Austėja prinėrė didžiausius kamuolius virvelės (ji pravertė kiek vėliau tiek aukščiausių gabalų tvirtinimui, tiek aplikacijoms).

Ne tik pats nėrė, bet ir pamokino mus globojančią „Dailu” parduotuvės atstovę:

Ir dar vąšelį davė ;).

Rimčiausi sukumai, mano akimis, prasidėjo su aukščiu. Kudirkos aikštėje padejavom, kad neturim rimtų kopėčių, tik buitines, būtume galėjusios dar kiek šakų aprengti… Čia kopėčias turėjome. Ir labai dideles. Tokias dideles, kad be vargo galėjome pasiekti dviejų aukštų (senamiesčio!) namo stogą. Tik teoriškai viskas buvo daug patraukliau nei realybėje. Man jau ties pirmu aukštu pradėjo ir rankos, ir kojos drebėti, koks ten jau „kūrybinis darbas”!!! Joana pasišovė lipti aukštyn, ji nebijo aukščio. Kopėčios lyg ir stabilios, bet ta pievelė tokia nelygi, man net žiūrėt baisu…

Ir kaip tik prie siuvančios apačioje šeimos prisijungė iš darbo grįžęs labai šaunus vyrukas, kuris ne tik prilipdė mezginį stogo lygyje, bet ir sugalvojo gudrų būdą greit ir neskausmingai tą padaryti. Mes siuvom tokią movą išvirkščią (normaliame aukštyje), o jis užsilipęs aukštai ją išvertė ir pritvirtino. Na, ir lapų aplikaciją, truputį pakieravojamas iš apačios, sukūrė – ne visi gi skraidyti gimę…

O paskui paaiškėjo, kad tarp mūsų yra dar vienas paukštelis, kuris pakilęs ties šv. Onos bokštais gali ne tik siūti, bet ir sukinėtis ant kopėčių, ir net šypsotis!

Jau buvom lyg ir bebaigią akciją, lietus vis įkyriau lynojo, bet tokios progos praleisti nesinorėjo.

Pačiu laiku pasirodė kita Daiva su savo vaikų šalikais ir medžio rūbas palipo dar viena šaka aukštyn link dangaus.

Mes tik užvertę galvas žiūrėjom…

Pabaigoje tradiciškai nusifotografavome, jau lietui lyjant, pabaigos komanda:

O kitą rytą Jūratė aplankė jau švarią ir tuščią pievelę ir nufotografavo abu aprengtus medžius. Smalsu, kaip atrodo realybėje? Užsukite eidami pro šalį ar dailės reikmenų apsipirkti. Yra tokių įspūdingų gabalėlių, tikrai vertų įdėmaus žvilgsnio iš arti :).

Atsiprašau už tokį ilgą reportažą, kam sunkiai krausis nuotraukos, nieko negaliu padaryti – pats renginys grandiozinis. Ir milžiniškas AČIŪ visiems, prie jo prisidėjusiems – siuvusiems, mezgusiems, fotografavusiems, informavusiems, rėmusiems – Jūsų dėka mūsų miestas pasipuošia unikaliais ženklais!

Liepos Drazdauskaitės, Evelinos Drazdauskienės, Jūratės Derkintienės ir Rimvydo Derkinčio nuotraukos. Ir viso pulko darbščių, talentingų ir dosnių širdžių megztas medžio drabužis. AČIŪ!{jcomments on}