Man pavasarį taip norisi geltonos spalvos, kad jei turėčiau tokį megztuką, kaip Rūtos naujiena, tai kabinčiau jį ne į spintą, o ant sienos – kad nuolat šviestų kaip saulė ir pirmi žiedai:).
Pradžia buvo nestoras medvilnės ir merino vilnos derinys (jį pamilusiems – gera žinia: tuoj tuoj visos spalvos pasirodys MZ :)), Rūta pridėjo prie jo dar vieną plonos vilnelės siūlą ir megztukas iškart įgavo solidumo ne tik šilumos (šiaip būtų toks prie vasarinių), bet ir tekstūros prasme. Jei pirmoji dalis džiugins kūną, tai antroji – labai svarbi akims. Raštas šiame megztuke groja pirmu smuiku. Jis ne tik sulanguoja gerų ir išvirkščių akių deriniais pagrindinį mezginį, bet ir labai meistriškai apžaidžia rūbo modeliavimą.
Normaliai žmogui į pažastį nelįsi, bet mezgančiam žmogui juk atleistina, kad įdomiausia nuotrauka atrodo ta, kur Rūta pakėlusi ranką atskleidžia visas kortas, tai yra, kaip nuleistų pečių juostos kvadratėliai šonuose sukūsta iki grakščių stačiakampių, pamažu sueidami iki reikiamo kraštelio pločio. Tokia pat kvadratėlių metamorfozė suformuoja ir siaurus rankogalius, o atvirkščiai, pasitaisę, kvadratėliai linija į liniją sueina kaklo apdailoje. Kažkada klausiausi paskaitos apie tai, kuo haute couture skiriasi nuo pret-a-porter gaminių. Be kitų, akivaizdžių dalykų, yra dar tobulas rašto suėjimas visose sudedamose rūbo dalyse. Saldu galvoti, kad patyrusi mezgėja gali puoštis tuo, kas prieinama tik labai riebiai grietinėlei ;).
Rūtos Juzėnienės megztas megztukas iš Rosarios4 Jardim 25 su šalia pridėtu plonu vilnoniu siūlu. Autorės sukurtas modelis ir nuotraukos.
