Archyvas 2023 – Puslapis 31

Penkta diena Võru krašte

2024-01-282023-06-19

Mūsų kelionė pamažu artėja prie galo ir penkta diena buvo skirta dviems užsiėmimams viešbutyje. Mūsų mokytoja tą ketvirtadienį buvo Lüüli Kiik, vedusi ir rytinį, ir popietinį kursus.

Pirmasis buvo mezgimo, skirtas ypač populiariai vakarų Estijoje inkrustacijos (roosimine) technikai. Meistrė demonstravo savo mezgamą pavyzdį, o mes gavome kitą, didesnę schemą. Visos vienodą, bet galėjome rinktis spalvas iš įspūdingos Külli spalvotų kamuoliukų krūvos. Aš truputį persiskaičiavau schemos akis pagal savo ranką ir pradėjusi megzti klasėje, jau autobuse namo pabaigiau porą riešinių, kad naujas mezginys ne papildytų pavyzdėlių kolekciją, o pasitarnautų ir prisiminimu, ir naudingu šiltu daiktu rudeniui atėjus.

Pirmą dieną parodžiusi visas savo pirštuotas pirštines, tądien Külli pademonstravo kumštinių pirštinių fondus.

Atskirą dalį mezginių parodoje užėmė raštuotos setų vyrų kojinės. O pora antroje nuotraukoje – stebuklingas Dianos laimikis užvakar lankytoje rankdarbių parduotuvėje. Atpažįstate tą pačią inkrustacijos techniką?

Antra, popietinė, pamoka buvo skirta cianotipijai. Mes gavome jau paruoštas medžiagos skiautes, Lüüli jas iš anksto saugodamąsi UV spindulių apdorojo specialiais chemikalais. Mes turėjome lauke prisirinkti įvairių augaliukų, sudėlioti iš jų sau gražias kompozicijas, užfiksuoti jas stiklu (mes naudojome užspaudžiamus nuotraukų rėmus) ir išnešusios į saulę palaikyti ~ 10 min.

Saulė, kaip tyčia, nusprendė tą popietę boikotuoti mūsų pamokas, bet ir pro debesis krintatys spinduliai, kiek ilgėliau, bet vis tiek veikė mūsų “sekretus” – nuotraukoje matote, kaip gelsvas fonas šviesoje pamažu tamsėja. Atnešusios atgal savo rėmelius į patalpą, nuėmusios stiklą ir žolele, per kelis vandenis skalavome skudurėlius, kol visa geltona spalva liko vandenyje, o mūsų augaliukų siluetai virto baltais mėlyname fone.

Šiame procese naudojami chemikalai nėra pavojingi žmogui, todėl iš išdžiovintas skiautes galima panaudoti patiems įvairiausiems vilkimiems ar namus puošiantiems projektams (viena mezgėja panaršė savo nuotraukų fondus ir pademonstravo mums visiems iš tokių augalinių antspaudų jaunystėje jos pasiūtas pagalves bei skiautinių antklodę).

Turėjome du bandymus – vieną pačios veikimo schemos perpratimui, o antrą jau turėjo būti tas pats pačiausias vasaros prisiminimų iš pietų Estijos paveiksliukas. Mūsų mokytoja juokėsi, kad kiek ji turėjo tokių pamokų, pirmas bandymas dažniausiai būna pats geriausias. Aš su savo dviem gėlynėliais tikrai patvirtinau jos stebėjimų statistiką 😉 .

Ta proga, kad šiandien esame visą dieną viešbutyje, norėjau parodyti detales iš jo. Mane visada žavėjo, kaip estai moka įterpti savo liaudies meną į šiuolaikinį dizainą bei interjerą, panaudoti savo paveldą šių dienų garderobe ar dekoratyvioje tekstilėje.

Pirmose nuotraukose – mūsų viešbučio kiliminės dangos. Pagalvėlės, takeliai, foteliai valgomajame – viskas dekoruota estų audiniams būdingais dryžiukais. Vienoje erdvėje sukomponuoti skirtingų spalvų (mėlyni ir raudoni) foteliai, bet visus apjungia tos pačios siauros spalvotos juostelės. Stilizuotais liaudies ornamentais dekoruotos ir grindų plytelės, ir patalynės užvalkalai, net kambarių numeriai!

Neišėjimo iš viešbučio dieną vainikavo vakaras su mezginiu ir mėgstamu gėrimu viešbučio bare. Prie mūsų prisijungė net skausmo (nesveika koja atsišaukė petyje ;( ) išvarginta Kathleen – net gulėti smagiau geroje kompanijoje 🙂 .

Ketvirta diena Võru krašte

2024-01-282023-06-16

Ketvirta mūsų kelionės diena buvo skirta linui. Su juo susipažinti mes vykome į Karilatsi muziejų atvirame ore. Külli nešasi savo verpimo, o mes keliaujame į numatytus užsiėmimus pro štai tokius gražius vaizdus – išpuoselėtą aplinką, visur primerktas puokštes lubinų, mielą suoliuką-arkliuką, romantišką tvenkinį, kurio salelėje ir ant tiltukų mėgsta fotosesijas jaunavedžiai, su ant kalvelės stovinčiais bendruomenės namais.

Užsiėmimams mes buvome suskirstytos į tris nedideles grupeles ir pradėjome pažindintis su linu. Pirma grupė ruošė lino pluošą verpimui, antra bandė verpti, trečia keliavo su vadove apžiūrėti muziejų. Visos pakaitomis praėjo visus etapus.

Aš kaip ir teoriškai žinojau, kaip tas linas iš augalo virsta drabužiu, bet labai jau tos mano žinios buvo miglotos, o tą dieną turėjome galimybę kelis etapus išbandyti pačios savomis rankomis.

Linai iš pradžių yra išraunami, džiovinami ir mirkomi. Mirkymas (tik dabar susigaudžiau, kad tam reikalui turime labai gražų lietuvišką žodį “linomarka”), pasirodo, stipriai kenkia gamtai, todėl dabar taikomas kitas, švelnesnis, bet lėtesnis būdas: linai guldomi pievoje ir juos veikia rasos drėgmė.

Mūsų laukė dvi meistrės – Margit Pensa ir Marit Külv – ir paruošti linų stabarai. Mes turėjome specialia mašina sutraiškyti kietą išorinį lino stabarą (naudotinas lino pluoštas yra augalo viduje), tada specialiu mediniu įrankiu išdaužyti savo kuodelį, kad pašalintume kuo daugiau užsilikusių kietų išorinės augalo luobos dalelių. Po to trejomis skirtingo tankumo vinių šukomis savo kuodelius šukavome, kol pagaliau, po trečių šukų, iš gana stambaus pluošto mūsų rankose liko visai mizernas kuodelis, užtai šilko švelnumo. Iš jo būdavo verpiamas siūlas ir audžiamas audinys geriems rūbams. Niekas iš to, kas nukrito nuo kuodelio procese, nebuvo išmetama, iš šiurkštesnio lino buvo vejamos virvės, lukštu kreikiama gyvuliams.

Kitas etapas buvo verpimas – verpstuku ir rateliu. Tokia buvo programos dalis ir negaliu šiame etape pasigirti absoliučiai niekuo. BET! Kol mes laukėme savo eilės prie verpimo, mūsų mokytoja Margit parodė mums patį primityviausią verpimo būdą – su pagaliuku. Ir čia supratau, kad laikau rankose savo įrankį! Rimto ilgo siūlo su pagaliuku nepagaminsi, bet tokią primityvią virvelę kokiam senoviniam sumedžioto gyvūno kailiui susiūti, nedaug turėčiau konkurentų 😉 .

Atkreipkite dėmesį į mūsų prijuostes – visas jas Külli specialiai mums pasiuvo ir net galėjome pasirinkti spalvas 🙂 .

Elsbeth papuošta šalia augančių saulučių vainiku, Külli verpimo ratelius paliko mums – darbai patys nepasidaro 😉 .

Pietūs mums buvo tą dieną taip prašmatniai pateikti po dideliu ąžuolu. Ragavome regioninį patiekalą – perlines kruopas su bulvėmis, grietine ir spirgais, užsikąsdamos raugintais agurkais. Ta proga demonstruoju ir dar vieną savo parsivežtą iš vietinio muziejaus lobį – knygą apie Võru regiono virtuvę. Ir giriuosi savo lininiais “pasiekimais” – savo naują verpimo įrankį parsivežiau namo ir pasidėjau į garbingiausią vietą.

Po pietų mūsų grupė keliavo po plačiai išsidėsčiusį Karilatsi etnografinį muziejų atvirame ore. Tai didžiausias toks muziejus pietų Estijoje – jis apima daugiau nei 5 ha ploto ir jame išdėstyti autentiški pastatai, siekiant atkurti parapijos centro gyvenimą ~ prieš 100 metų.

Tarp daugybės įvairios paskirties pastatų (bendruomenės namai, valstiečių pirkios, tvartai, klėtys, svirnai su technika ir transportu) išsiskiria mokykla, kurioje atkurta autentiška to meto aplinka, o kai kurie kambariai skirti švietimo istorijai (yra ir kampelis su kaklaraiščiais – istorija, bet ui kokius jausmus dar kelianti 😉 ). Mus pasodino už atverčiamų suolų ir mokėmės estų kalbos – muziejaus vadovė parinko žodžius, kurie būtų lengvai atspėjami kitataučiams.

Kompiuteris apatinėje nuotraukoje – vienas pirmųjų, sukurtų specialiai Estijos mokykloms. Jis net savo vardą turi – Juku. O apatinėje nuotraukoje – vaizdai ne iš mokyklos, iš valstiečio pirkios, bet taip pat susijusios su vaikais. Ne veltui šalia padrožinėtų pagaliukų yra piešinėliai su gyvuliais – mes ne iš karto atspėjom, kuris pagaliukas reiškia kokį gyvūną 😉 .

Šalia senovinio riboženklio su iškaltu savininko ženklu pievelėje vietos darbų mokytojų kartu su mokiniais įrengtas Põlvos apskrities maketas su melsvomis rajonų ribomis, pastatų maketais ir net mažu geležinkeliu. Šalia į muziejaus teritoriją atvežtas malūnas ir vienos mūsų grupės narių kojos – puikūs masteliai mini vietovės dydžiui įvertinti 🙂 .

Po intensyvios dienos muziejuje – nedidelis žygis prieš vakarienę Taevaskoja dairantis į palei upelį išsidėsčiusias smiltainio uolas, kurios iškilusios virš upės iki 22,5 m (ne be istorinių žmonių pėdsakų, kurių kai kuriems jau beveik 100 metų 😉 ).

Prieš žygį – užkandukai, pakeliui – suoliukai-grybukai ir pats didžiausis Motinos šaltinis Taevaskoja, kuris maitina visus kitus šaltinius (greičiausiai iš čia ir kilo jo vardas). Švarus ir šaltas vanduo (5 – 6 laipsniai) trykšta po 4 – 4,5 l per sekundę. Buvo tikima šio šaltinio magiška galia – jo vanduo jaunina, skatina vaisingumą ir gydo, čia ateidavo poros šeimyninių santykių palaiminimo ir duoti vardus gimusiems vaikams. Panašu, kad tai nėra tik istorija, įvairiom “aukom” nukabintas medis šalia – akivaizdus liudininkas, kad tikėjimas šaltinio magiška galia gajus iki šių dienų.

Laikas po vakarienės – ta pati veikla toje pačioje vietoje 😉 .

Trečia diena – Tartu

2024-01-282023-06-15

Trečia mūsų kelionės po Võru kraštą diena visa buvo skirta Tartu, kuriame įsikūręs garsusis Estijos Nacionalinis muziejus. Atstumas nuo mūsų gyvenamosios vietos šį kartą buvo kiek ilgesnis, apie 70 km, bet kuri mezgėja kada skundėsi papildomu laiku sau? 😉

Mus pasitiko gidė, Külli užfiksuota prie muziejaus maketo, pasakojanti pastato istoriją ir neįprastą jo (pakilimo takas) formą – čia seniau buvo dvaras, vėliau kariniai sovietų objektai.

Muziejų sudaro didžiulis modernus kompleksas – be matomų parodų salių yra kelis kart tiek saugyklų patalpų, konferencijų salė, kino teatras ir restoranas. Po pagrindinę ekspoziciją su gide mes per kelias valandas vos spėjome prabėgti, sustodami tik keliose jos pasirinktose svarbiose vietose. Ekskursiją vainikavo salė, kur eksponuojama pati pirmoji Estijos vėliava (ne pirmoji išlikusi, o pirmoji sukurta). Ji buvo sukurta kaip estų studentų draugijos vėliava, palaipsniui virto estų nacionalinės savimonės simboliu ir tapo valstybine vėliava susikūrus nepriklausomai Estijos Respublikai. Šilko originalas buvo atiduotas muziejui. Sovietų okupacijos pradžioje vienas drąsus veikėjas (nebepamenu pavardės) slapta pateko į muziejų, kur ši vėliava buvo saugoma ir pakeitė ją kopija, saugiai išnešė ir paslėpė originalą, kaip visi tikėjosi, trumpam, išėjo, deja, beveik 50 metų :(. Atgavusi Nepriklausomybę Estija susigrąžino savo originalią pirmąją vėliavą į muziejų, kur ji esksponuojama prislopintoje šviesoje, saugant trapų šilką. Külli įsiterpė su savo pasakojimu – jos senelis buvo žymus kompozitorius, kurio dainos plačiai dainuojamos iki šiol. Salėje prie savo šalies vėliavos Külli padainavo jo kurtą dainą apie svarbiausią šalies simbolį ir jo spalvų reikšmę. Gidė, net nedainuojanti, jos žodžiais tariant, jai pritarė – tą dainą Estijoje žino visi.

Dar vienas svarbus sustojimas buvo prie seniausių geriausiai išsilaikiusių moters palaikų (Kukruse lady). Be kitų svarbių dalykų, leidusių mokslininkams hipotetiškai rekonstruoti palaikus, įkapėse rasti papuošimų likučiai iš varinių spiralių – mūsų dar laukia jų gamybos pamoka 🙂 .

Kitas svarbus eksponatas, suvirpinęs mano (spėju, ne tik) širdį – šis gėlėmis siuvinėtas užklotas, eksponuotas tradicinių apklotų salėje, išsiskiria iš kitų neįprasta technika bei piešiniu. Ir istorija, kurią mums papasakojo gidė. Apklotas atkeliavo iš Kanados, po jo savininkės mirties muziejui ilgą istoriją išsaugojusį daiktą perdavė velionės artimieji. Šį apklotą išsiuvinėjusi moteris, dar jauna tuo metu, okupacijos metu pasitraukė iš gimtinės. Pabėgėlių stovykloje ji gavo paprastą pilką kareivišką antklodę užsikloti. Stovykloje buvo daug laiko, o dar daugiau nerimo, pasimetimo ir skausmo bei tėvynės ilgesio. Kur surasdama kokį siūlgalį, moteris ėmė siuvinėti pledą gėlėmis. Be jokio išankstinio plano dėjo gėlę prie gėlės. Ir kūrė plikoje svetimoje aplinkoje patikimiausią inkarą iš grožio, panaudodama namuose išmoktas tekstilės pamokas. Pabėgėlių stovykla buvo tik pirma stotelė ilgame emigrantų kelyje ir visose šalyse, kur jai teko apsistoti iki galutinio taško Kanadoje, ji vis pridėdavo naujų gėlių į savo kažkada buvusį paprastą pilką užklotą.

Nedariau muziejuje daug nuotraukų, tik kelias svarbiausioms istorijoms iliustruoti dėl labai nuostabios priežasties. Estai ne veltui didžiuojasi savo IT sektoriumi – jų nacionaliniame muziejuje įdiegta vietinių programuotojų sukurta sistema, leidžianti skaityti etiketes pasirinkta kalba bei “parsinešti muziejų namo”. Etiketės yra skaitmeninės, o kiekvienas lankytojas gauna bilietą su savo unikaliu kodu. Priėjęs prie etiketės, nuskenuoji kodą ir pamatai užrašą savo kalba. Tiesa, savo kalba jį pamato kol kas 6 tautybių atstovai – artimiausi kaimynai bei anglakalbiai, bet kalbų spektras bus nuolat plečiamas ir, labai tikiuosi, netruks apimti vis tolimesnius kaimynus, o mes, atvykę į Estijos nacionalinį muziejų, galėsime matyti informaciją ir lietuvių kalba.

Dar vienas nuostabus įrenginys yra prie svarbiausių eksponatų (dešinėje), pamatę ekraną su ženklu “Pasiimk muziejų į namus”, nuskenuojate savo kodą ir biliete lieka kokybiška to eksponato nuotrauka, kurią atsidarę savo puslapyje namie kompiuteryje vėliau galėsite peržiūrėti – baigta su mėgėjiškomis telefoninėmis nuotraukomis 😉 .

Po pietų pertraukos muziejaus restorane turėjome unikalią galimybę apžiūrėti kai kuriuos fondų eksponatus. Prieš kelionę mes gavome laiškus su nuorodomis į muziejaus fonduose saugomus tekstilės artefaktus ir dalyvės galėjo užsisakyti, ką norėtų pamatyti iš arčiau, pačiupinėti ir išgirsti istoriją.

Eksponatai buvo paruošti ant stalų kartu su baltomis pirštinėmis ir fondų darbuotoja Agne Raudsepp pristatė juos, atsakė į rūpimus klausimus ir leido iki valiai studijuoti. Viena mezgėja iš Amerikos labai apsidžiaugė pamačiusi realybėje kojines, kurių ji kartu su savo mezgimo mokytoja repliką mezgė. Iki šios dienos iš nuotraukos, dabar turėjo galimybę išstudijuoti originalą 🙂 .

Tartu muziejus yra toks turtingas, kad ten laisvai gali praleisti ne tik visą dieną – ne vieną ir ne dvi! Aš ne pirmą kartą lankausi šiame muziejuje ir nė karto nepraleidau pastovios ekspozicijos dalies “Uralo aidai“, skirtos skirtingų fino-ugrų kalbomis kalbančių tautų gyvenimui.

Be pastovios ekspozicijos, kuri plačiai nušviečia kasdieninį žmogaus gyvenimą nuo seniausių laikų iki mūsų dienų, rengiama daug laikinų parodų ir iš fondų į dienos šviesą kuriam laikui iškeliami vis nauji eksponatai pasirinkta tema. Šalia kitų parodų mūsų vizito metu buvo surengta įvairiausių krepšelių ekspozicija ir joje mes, dalyvavusios Viljadyje Šiaurės šalių mezgimo simpoziume, pasidžiaugėme atradusios originalą, kuris pasitarnavo dalyviams pasiūtų mezgimo krepšelių prototipu. Na ir dar viena megzta rankinė – įkvėpimui 😉 .

Daugelį mūsų grupės narių sužavėjo skarelių paroda. Gūdžiais sovietiniais laikais bet koks modernizmas (formalizmas) mene buvo draudžiamas, bet tokios “nereikšmingos” sritys, kaip skarelių dizainas, gyveno sąlyginėje laisvėje ir menininkai nebuvo taip suvaržyti.

Mes muziejuje praleidome visą dieną ir po paskaitų turėjome dar gražaus laiko apžiūrėti ir aplankyti, kas kam rūpėjo. Be įspūdingos ekspozijos Estijos Nacionalinis muziejus turi ne mažiau įspūdingą parduotuvę, kurioje gali surasti visus pastarųjų metų leidinius rūpima tema ir dar daug daug visokių gražių dalykų. Kas pavargo, turėjo galimybę pamegzti ant sofų “akmenų”. Žemai galvą lenkiu prieš mūsų grupės narę Kathleen, atvykusią iš Amerikos su viena koja įtvare. Ji negalėjo vaikščioti tiek, kiek kitos – mezgimas visuomet gelbėjo 😉 – ir, aišku, jai skaudėjo, bet dėl tokios kelionės “buvo verta”! Nežinau, ar man užtektų tokio pasiryžimo, bet ši kelionė tikrai verta labai daug!

Antra diena Võru krašte

2024-01-282023-06-14

Antra mano kelionės Estijoje diena prasidėjo visai netoli viešbučio esančiame Võru regiono to paties pavadinimo centre, tiksliau, jo kraštotyros muziejuje.

Võru miestas nėra senas, įkurtas imperatorienės Jekaterinos II tik 1784 metais vykdant administracinę reformą ir formuojant naują sritį, kuriai reikėjo centro. Miesto planas apačioje liudija kryptingą statybą – gatvės tiesios ir geometriškai tvarkingos. Centrinis miesto pastatas – dvaras, neišlikęs iki mūsų dienų, tik nuotrauka ir detalės (durys apatinėje nuotraukoje). Dvare buvo įkurta mokykla, kad kuo daugiau jaunimo mokytųsi vietoje, o ne vyktų į tolimąjį Tartu, kur, kaip žinia, jaunų žmonių tyko tiek visokių pavojų ir pagundų 😉 .

Mūsų vadovė šiandien pasipuoštusi gėlėtu paltuku, taip derančiu prie dvaro durų :). O muziejaus gidė pasakoja mums krašto istoriją – tik miestas yra gana naujas, žmonės čia gyveno labai seniai ir net išlikęs dabar gaivinamas ir puoselėjamas regioninis dialektas, panašus į Setomaa gyventojų kalbą.

Specialiai mūsų grupei iš fondų buvo atnešti muziejuje saugomi mezginiai – iš gausios pirštinių kolekcijos išsiskyrė pirmoje nuotraukoje megztos (vidinėje pusėje pirštinės turi vilnones kilpas, tokį mini kailiuką, kad būtų šiltesnės), kepuraitė ir kojinės prilaikanti juosta šalia poros iš plonyčio lino.

Vietos muziejuje įrengta ne tik pastovi kraštotyrinė ekspozicija, bet yra ir salės, skirtos šiuolaikinėms parodoms bei edukacijai. Vieną savo darbą mums kaip tik pristato pati autorė. Atkreipkite dėmesį, kaip šiuolaikinėje tekstilėje atgimsta ir moderniai panaudojami liaudies meno motyvai bei simboliai.

Po muziejaus keliaujame į Rõuge, kur mūsų laukia ir skanūs pietūs, ir nauja pamoka, bet ne iš karto. Aplankome pakeliui patį giliausią Estijoje smiltainio kanjoną Hinni, pakeliui atsigerdami pratekančio šaltinio vandens. Smiltainis yra gana minkšta medžiaga, tai dalis lankytojų nepraleido progos įsiamžinti unikalioje vietoje ;( .

Rõuge mus pasitinka savo išskirtiniu Pesapuu apžvalgos bokštu, vadinamu lizdu. Tai nėra didelis miestas ir ne taip dažnai gali pasigirti naujais gyventojais, todėl įsitaisė gražią tradiciją iškelti ant bokšto rausvą vėliavą, kai miestiečių tarpą papildo tik gimusi mergaitė, ar melsvą, jei naujagimis berniukas 🙂 .

Į galutinį tikslą Ööbikuoru keliaujame dar vienu vaizdingu maršrutu ir prieš savo pietus pirmiausia pasirūpiname pamaitinti armiją uodų 😉 . Pro lakštingalų slėnį keliaujame apžiūrėti dar vieno gamtos stebuklo – natūralaus perpetuum mobile – nuolat atsinaujinančio vandens telkinio, kurio vandeniu naudojosi šalia pastatytas malūnas. Praėjome pro nuolat kunkuliuojančias vandens pompas.

Po pietų mūsų laukė labai ypatinga pamoka. Marit Kylv mokino mus savitos juostų audimo-pynimo technikos (nežinau lietuviško šios technikos vardo, angliškai jis vadinamas Sprang, jei kas žinot ir pagelbėsite, būsiu labai dėkinga). Ši technika yra labai sena – seniausi radiniai Danijoje datuojami 1400 metais prieš Kristų. Estijoje buvo labai populiari – dažniausiai naudojama vilnoniams vyriškiems diržams – ši technika visai išnyko XIX a. pabaigoje, išpopuliarėjus kitiems juostų gamybos būdams. Panaši istorija su mūsų riešinėmis 🙁 . Šiuolaikiniams meistrams teko techniką “atradinėti” iš naujo, po kruopelę kaupiant žinias ir patirtį.

Marit iš pradžių trumpai pristatė šių juostų istoriją ir abi su Külli padainavo mums ritmingą audimo dainą – visose tautose žmonės dirbdami dainuodavo…

Didelė rimta juosta – ne kelių valandų reikalas, todėl tik apžiūrėjome raštų pavyzdžius, o pamokai Marit buvo sugalvojusi mažesnį dalykėlį – raktų pakabuką. Jos pavydėlius matote viršutinėje nuotraukoje dviejų rūšių, abiems buvo mums duotos instrukcijos, bet pradėjome nuo tiesių linijų, paprastesnio varianto.

Abu būdai iš tiesų – ne raketų mokslas, lyg ir paprasta, bet reikalauja didelės atidos ir susikaupimo. Iš pradžių reikia ant dviejų įstabilizuotų pagaliukų užmesti tam tikra tvarka (pagal numatytą raštą) siūlus. Jie pinami juostos viduryje, raštas sklinda į abu galus ir juoste užfiksuojamas virbalais. Taip juosta pinama iki kol galima manipuliuot laisvais siūlas, o jau likusį tarpelį meistrė užbaigia vąšeliu (galite pamatyti viršutinės nuotraukos pavyzdžiuose).

Nedideliam raktų pakabukui mes apsiėjome be vąšelio – palikome gana nemažą laisvą viduriuką, iš kurio vėliau buvo suformuojama kilpelė, o nukirpti galai buvo užbaigti kutais.

Skamba viskas paprastai, kaip ir atrodo, bet mes taip susikaupusios plušome, kad tik nedaugelis baigė savo darbą vietoje – gavom namo kelioms dienoms nepabaigtą pynimą spaustuvais ir prie jų pritvirtintais siūlus laikančiais pakabukais. Ans buvo viena nedaugelių spartuolių – ji pabaigė savo pakabuką ir vietoj rakto prisikabino jį prie kuprinės 🙂 .

Per pamoką mes įvaldėme (?) tik pirmą būdą, bet kadangi turėjom įrankius, neatsilaikiau pagundai išbandyti kitą, įstrižų juostų raštų būdą. Demonstruoju savo rezultatus, kurių tik pirmasis buvo pabaigtas per užsiėmimą.

Tą vakarą prie mezgimo klubo aš prisijungiau prieš pat galą ir atėjau tokia visa įkaitusi, kad kompanija manė mane buvus saunoje. Mano “sauna” buvo kambaryje – bandžiau įvaldyti antrą pynimo būdą. Bandžiau tol, kol supratau, klaidų, deja, ištaisyti nepavyko, teko viską nukirpti ir pradėti iš naujo. Tuo ir užsiėmiau barui užsidarius. Gulti nuėjau gerokai po vidurnakčio. Proto balsas, vis garsiau šaukiantis, kad rytas už vakarą protingesnis, prapuldavo tyruose – aš limpančiomis akimis bandžiau sudėlioti tvarkingus rombus 😉 .

Trečias pakabukas atsirado ne šiaip iš perteklinio entiuziazmo. Po antro būdo pakabuko man ramybės nedavė vis stiprėjanti abejonė, ar aš tikrai prisimenu ir tą pirmą, “lengvesnį” būdą. Teko su instrukcijomis ir jo mokytis iš naujo 😉 .

Ankstesni įrašai