Trečia diena – Tartu

Trečia mūsų kelionės po Võru kraštą diena visa buvo skirta Tartu, kuriame įsikūręs garsusis Estijos Nacionalinis muziejus. Atstumas nuo mūsų gyvenamosios vietos šį kartą buvo kiek ilgesnis, apie 70 km, bet kuri mezgėja kada skundėsi papildomu laiku sau? 😉

Mus pasitiko gidė, Külli užfiksuota prie muziejaus maketo, pasakojanti pastato istoriją ir neįprastą jo (pakilimo takas) formą – čia seniau buvo dvaras, vėliau kariniai sovietų objektai.

Muziejų sudaro didžiulis modernus kompleksas – be matomų parodų salių yra kelis kart tiek saugyklų patalpų, konferencijų salė, kino teatras ir restoranas. Po pagrindinę ekspoziciją su gide mes per kelias valandas vos spėjome prabėgti, sustodami tik keliose jos pasirinktose svarbiose vietose. Ekskursiją vainikavo salė, kur eksponuojama pati pirmoji Estijos vėliava (ne pirmoji išlikusi, o pirmoji sukurta). Ji buvo sukurta kaip estų studentų draugijos vėliava, palaipsniui virto estų nacionalinės savimonės simboliu ir tapo valstybine vėliava susikūrus nepriklausomai Estijos Respublikai. Šilko originalas buvo atiduotas muziejui. Sovietų okupacijos pradžioje vienas drąsus veikėjas (nebepamenu pavardės) slapta pateko į muziejų, kur ši vėliava buvo saugoma ir pakeitė ją kopija, saugiai išnešė ir paslėpė originalą, kaip visi tikėjosi, trumpam, išėjo, deja, beveik 50 metų :(. Atgavusi Nepriklausomybę Estija susigrąžino savo originalią pirmąją vėliavą į muziejų, kur ji esksponuojama prislopintoje šviesoje, saugant trapų šilką. Külli įsiterpė su savo pasakojimu – jos senelis buvo žymus kompozitorius, kurio dainos plačiai dainuojamos iki šiol. Salėje prie savo šalies vėliavos Külli padainavo jo kurtą dainą apie svarbiausią šalies simbolį ir jo spalvų reikšmę. Gidė, net nedainuojanti, jos žodžiais tariant, jai pritarė – tą dainą Estijoje žino visi.

Dar vienas svarbus sustojimas buvo prie seniausių geriausiai išsilaikiusių moters palaikų (Kukruse lady). Be kitų svarbių dalykų, leidusių mokslininkams hipotetiškai rekonstruoti palaikus, įkapėse rasti papuošimų likučiai iš varinių spiralių – mūsų dar laukia jų gamybos pamoka 🙂 .

Kitas svarbus eksponatas, suvirpinęs mano (spėju, ne tik) širdį – šis gėlėmis siuvinėtas užklotas, eksponuotas tradicinių apklotų salėje, išsiskiria iš kitų neįprasta technika bei piešiniu. Ir istorija, kurią mums papasakojo gidė. Apklotas atkeliavo iš Kanados, po jo savininkės mirties muziejui ilgą istoriją išsaugojusį daiktą perdavė velionės artimieji. Šį apklotą išsiuvinėjusi moteris, dar jauna tuo metu, okupacijos metu pasitraukė iš gimtinės. Pabėgėlių stovykloje ji gavo paprastą pilką kareivišką antklodę užsikloti. Stovykloje buvo daug laiko, o dar daugiau nerimo, pasimetimo ir skausmo bei tėvynės ilgesio. Kur surasdama kokį siūlgalį, moteris ėmė siuvinėti pledą gėlėmis. Be jokio išankstinio plano dėjo gėlę prie gėlės. Ir kūrė plikoje svetimoje aplinkoje patikimiausią inkarą iš grožio, panaudodama namuose išmoktas tekstilės pamokas. Pabėgėlių stovykla buvo tik pirma stotelė ilgame emigrantų kelyje ir visose šalyse, kur jai teko apsistoti iki galutinio taško Kanadoje, ji vis pridėdavo naujų gėlių į savo kažkada buvusį paprastą pilką užklotą.

Nedariau muziejuje daug nuotraukų, tik kelias svarbiausioms istorijoms iliustruoti dėl labai nuostabios priežasties. Estai ne veltui didžiuojasi savo IT sektoriumi – jų nacionaliniame muziejuje įdiegta vietinių programuotojų sukurta sistema, leidžianti skaityti etiketes pasirinkta kalba bei „parsinešti muziejų namo”. Etiketės yra skaitmeninės, o kiekvienas lankytojas gauna bilietą su savo unikaliu kodu. Priėjęs prie etiketės, nuskenuoji kodą ir pamatai užrašą savo kalba. Tiesa, savo kalba jį pamato kol kas 6 tautybių atstovai – artimiausi kaimynai bei anglakalbiai, bet kalbų spektras bus nuolat plečiamas ir, labai tikiuosi, netruks apimti vis tolimesnius kaimynus, o mes, atvykę į Estijos nacionalinį muziejų, galėsime matyti informaciją ir lietuvių kalba.

Dar vienas nuostabus įrenginys yra prie svarbiausių eksponatų (dešinėje), pamatę ekraną su ženklu „Pasiimk muziejų į namus”, nuskenuojate savo kodą ir biliete lieka kokybiška to eksponato nuotrauka, kurią atsidarę savo puslapyje namie kompiuteryje vėliau galėsite peržiūrėti – baigta su mėgėjiškomis telefoninėmis nuotraukomis 😉 .

Po pietų pertraukos muziejaus restorane turėjome unikalią galimybę apžiūrėti kai kuriuos fondų eksponatus. Prieš kelionę mes gavome laiškus su nuorodomis į muziejaus fonduose saugomus tekstilės artefaktus ir dalyvės galėjo užsisakyti, ką norėtų pamatyti iš arčiau, pačiupinėti ir išgirsti istoriją.

Eksponatai buvo paruošti ant stalų kartu su baltomis pirštinėmis ir fondų darbuotoja Agne Raudsepp pristatė juos, atsakė į rūpimus klausimus ir leido iki valiai studijuoti. Viena mezgėja iš Amerikos labai apsidžiaugė pamačiusi realybėje kojines, kurių ji kartu su savo mezgimo mokytoja repliką mezgė. Iki šios dienos iš nuotraukos, dabar turėjo galimybę išstudijuoti originalą 🙂 .

Tartu muziejus yra toks turtingas, kad ten laisvai gali praleisti ne tik visą dieną – ne vieną ir ne dvi! Aš ne pirmą kartą lankausi šiame muziejuje ir nė karto nepraleidau pastovios ekspozicijos dalies „Uralo aidai„, skirtos skirtingų fino-ugrų kalbomis kalbančių tautų gyvenimui.

Be pastovios ekspozicijos, kuri plačiai nušviečia kasdieninį žmogaus gyvenimą nuo seniausių laikų iki mūsų dienų, rengiama daug laikinų parodų ir iš fondų į dienos šviesą kuriam laikui iškeliami vis nauji eksponatai pasirinkta tema. Šalia kitų parodų mūsų vizito metu buvo surengta įvairiausių krepšelių ekspozicija ir joje mes, dalyvavusios Viljadyje Šiaurės šalių mezgimo simpoziume, pasidžiaugėme atradusios originalą, kuris pasitarnavo dalyviams pasiūtų mezgimo krepšelių prototipu. Na ir dar viena megzta rankinė – įkvėpimui 😉 .

Daugelį mūsų grupės narių sužavėjo skarelių paroda. Gūdžiais sovietiniais laikais bet koks modernizmas (formalizmas) mene buvo draudžiamas, bet tokios „nereikšmingos” sritys, kaip skarelių dizainas, gyveno sąlyginėje laisvėje ir menininkai nebuvo taip suvaržyti.

Mes muziejuje praleidome visą dieną ir po paskaitų turėjome dar gražaus laiko apžiūrėti ir aplankyti, kas kam rūpėjo. Be įspūdingos ekspozijos Estijos Nacionalinis muziejus turi ne mažiau įspūdingą parduotuvę, kurioje gali surasti visus pastarųjų metų leidinius rūpima tema ir dar daug daug visokių gražių dalykų. Kas pavargo, turėjo galimybę pamegzti ant sofų „akmenų”. Žemai galvą lenkiu prieš mūsų grupės narę Kathleen, atvykusią iš Amerikos su viena koja įtvare. Ji negalėjo vaikščioti tiek, kiek kitos – mezgimas visuomet gelbėjo 😉 – ir, aišku, jai skaudėjo, bet dėl tokios kelionės „buvo verta”! Nežinau, ar man užtektų tokio pasiryžimo, bet ši kelionė tikrai verta labai daug!

Parašykite komentarą

Item added to cart.
0 items - 0,00