Ketvirta diena Võru krašte

Ketvirta mūsų kelionės diena buvo skirta linui. Su juo susipažinti mes vykome į Karilatsi muziejų atvirame ore. Külli nešasi savo verpimo, o mes keliaujame į numatytus užsiėmimus pro štai tokius gražius vaizdus – išpuoselėtą aplinką, visur primerktas puokštes lubinų, mielą suoliuką-arkliuką, romantišką tvenkinį, kurio salelėje ir ant tiltukų mėgsta fotosesijas jaunavedžiai, su ant kalvelės stovinčiais bendruomenės namais.

Užsiėmimams mes buvome suskirstytos į tris nedideles grupeles ir pradėjome pažindintis su linu. Pirma grupė ruošė lino pluošą verpimui, antra bandė verpti, trečia keliavo su vadove apžiūrėti muziejų. Visos pakaitomis praėjo visus etapus.

Aš kaip ir teoriškai žinojau, kaip tas linas iš augalo virsta drabužiu, bet labai jau tos mano žinios buvo miglotos, o tą dieną turėjome galimybę kelis etapus išbandyti pačios savomis rankomis.

Linai iš pradžių yra išraunami, džiovinami ir mirkomi. Mirkymas (tik dabar susigaudžiau, kad tam reikalui turime labai gražų lietuvišką žodį „linomarka”), pasirodo, stipriai kenkia gamtai, todėl dabar taikomas kitas, švelnesnis, bet lėtesnis būdas: linai guldomi pievoje ir juos veikia rasos drėgmė.

Mūsų laukė dvi meistrės – Margit Pensa ir Marit Külv – ir paruošti linų stabarai. Mes turėjome specialia mašina sutraiškyti kietą išorinį lino stabarą (naudotinas lino pluoštas yra augalo viduje), tada specialiu mediniu įrankiu išdaužyti savo kuodelį, kad pašalintume kuo daugiau užsilikusių kietų išorinės augalo luobos dalelių. Po to trejomis skirtingo tankumo vinių šukomis savo kuodelius šukavome, kol pagaliau, po trečių šukų, iš gana stambaus pluošto mūsų rankose liko visai mizernas kuodelis, užtai šilko švelnumo. Iš jo būdavo verpiamas siūlas ir audžiamas audinys geriems rūbams. Niekas iš to, kas nukrito nuo kuodelio procese, nebuvo išmetama, iš šiurkštesnio lino buvo vejamos virvės, lukštu kreikiama gyvuliams.

Kitas etapas buvo verpimas – verpstuku ir rateliu. Tokia buvo programos dalis ir negaliu šiame etape pasigirti absoliučiai niekuo. BET! Kol mes laukėme savo eilės prie verpimo, mūsų mokytoja Margit parodė mums patį primityviausią verpimo būdą – su pagaliuku. Ir čia supratau, kad laikau rankose savo įrankį! Rimto ilgo siūlo su pagaliuku nepagaminsi, bet tokią primityvią virvelę kokiam senoviniam sumedžioto gyvūno kailiui susiūti, nedaug turėčiau konkurentų 😉 .

Atkreipkite dėmesį į mūsų prijuostes – visas jas Külli specialiai mums pasiuvo ir net galėjome pasirinkti spalvas 🙂 .

Elsbeth papuošta šalia augančių saulučių vainiku, Külli verpimo ratelius paliko mums – darbai patys nepasidaro 😉 .

Pietūs mums buvo tą dieną taip prašmatniai pateikti po dideliu ąžuolu. Ragavome regioninį patiekalą – perlines kruopas su bulvėmis, grietine ir spirgais, užsikąsdamos raugintais agurkais. Ta proga demonstruoju ir dar vieną savo parsivežtą iš vietinio muziejaus lobį – knygą apie Võru regiono virtuvę. Ir giriuosi savo lininiais „pasiekimais” – savo naują verpimo įrankį parsivežiau namo ir pasidėjau į garbingiausią vietą.

Po pietų mūsų grupė keliavo po plačiai išsidėsčiusį Karilatsi etnografinį muziejų atvirame ore. Tai didžiausias toks muziejus pietų Estijoje – jis apima daugiau nei 5 ha ploto ir jame išdėstyti autentiški pastatai, siekiant atkurti parapijos centro gyvenimą ~ prieš 100 metų.

Tarp daugybės įvairios paskirties pastatų (bendruomenės namai, valstiečių pirkios, tvartai, klėtys, svirnai su technika ir transportu) išsiskiria mokykla, kurioje atkurta autentiška to meto aplinka, o kai kurie kambariai skirti švietimo istorijai (yra ir kampelis su kaklaraiščiais – istorija, bet ui kokius jausmus dar kelianti 😉 ). Mus pasodino už atverčiamų suolų ir mokėmės estų kalbos – muziejaus vadovė parinko žodžius, kurie būtų lengvai atspėjami kitataučiams.

Kompiuteris apatinėje nuotraukoje – vienas pirmųjų, sukurtų specialiai Estijos mokykloms. Jis net savo vardą turi – Juku. O apatinėje nuotraukoje – vaizdai ne iš mokyklos, iš valstiečio pirkios, bet taip pat susijusios su vaikais. Ne veltui šalia padrožinėtų pagaliukų yra piešinėliai su gyvuliais – mes ne iš karto atspėjom, kuris pagaliukas reiškia kokį gyvūną 😉 .

Šalia senovinio riboženklio su iškaltu savininko ženklu pievelėje vietos darbų mokytojų kartu su mokiniais įrengtas Põlvos apskrities maketas su melsvomis rajonų ribomis, pastatų maketais ir net mažu geležinkeliu. Šalia į muziejaus teritoriją atvežtas malūnas ir vienos mūsų grupės narių kojos – puikūs masteliai mini vietovės dydžiui įvertinti 🙂 .

Po intensyvios dienos muziejuje – nedidelis žygis prieš vakarienę Taevaskoja dairantis į palei upelį išsidėsčiusias smiltainio uolas, kurios iškilusios virš upės iki 22,5 m (ne be istorinių žmonių pėdsakų, kurių kai kuriems jau beveik 100 metų 😉 ).

Prieš žygį – užkandukai, pakeliui – suoliukai-grybukai ir pats didžiausis Motinos šaltinis Taevaskoja, kuris maitina visus kitus šaltinius (greičiausiai iš čia ir kilo jo vardas). Švarus ir šaltas vanduo (5 – 6 laipsniai) trykšta po 4 – 4,5 l per sekundę. Buvo tikima šio šaltinio magiška galia – jo vanduo jaunina, skatina vaisingumą ir gydo, čia ateidavo poros šeimyninių santykių palaiminimo ir duoti vardus gimusiems vaikams. Panašu, kad tai nėra tik istorija, įvairiom „aukom” nukabintas medis šalia – akivaizdus liudininkas, kad tikėjimas šaltinio magiška galia gajus iki šių dienų.

Laikas po vakarienės – ta pati veikla toje pačioje vietoje 😉 .