Kad ir kaip besinorėtų mėgstamų dalykų kuo daugiau, tiesa yra truputį atvirkštinė – kuo kažko geidžiamo turim mažiau, tuo tas pats įgyja didesnį svorį. Šiandien aš apie keliones, jei ką 😉 , kurių taip šiemet troškau ir laukiau, įspūdingą jų sąrašą pasirengusi. Nei viena iš suplanuotų neįvyko ;( . Man jų taip ilgu buvo net savo mylimame kaime, kad įsipiršau į Baibos Pilanes studijoje “Iļģuciems” organizuojamus mezgimo kursus. Nuotoliniu būdu, žinoma, bet kad pasijusčiau ne tokia vieniša megzdama po savo obelimi, ėmiausi virbalų lygiai tuo pačiu laiku, kai vyko renginys Latvijoje, o po jo nusiunčiau nuotraukas, kad tikrai “sudalyvavau”.
Baiba ne tik mane į savo grupę virtualiai priėmė, bet ir pasikvietė į labai mane dominantį renginį Vecpiebalgoje, skirtą latviškoms kojinėms – ir to regiono, ir Suiti kojinėms, o prie teorinės dalies buvo suplanuotas kojinių mezgimo konkursas, paroda ir praktinis užsiėmimas. Skambėjo kaip stebuklas ir visus porą mėnesių iki numatyto renginio turėjau, ko laukti ir apie ką svajoti 🙂 . Kadangi iš Rygos į Vecpiebalgą dalyvės vyko ankstų rytą, man teko atvykti išvakarėse ir prie numatomo pagrindinio renginio gavau dar desertą (ir ne vieną) – visą dieną Rygoje su Baiba, kurią nufotografavu i raidės vietoje labai išradingai visame mieste įrengtuose įsiamžinimo taškuose, skelbiančiuose, kad “be manęs nebūtų Rygos”. Baiba siūlė ir man nusifotografuoti, bet ką čią save apgaudinėti – be manęs Ryga sėkmingai buvo, yra ir bus 😉 ). Užbėgant į priekį, kai tos pačios dienos pavakare sudalyvavau klubo fotosesijoje jubiliejiniam albumui (pritrūko rankų riešines demonstruoti), jau galėjau ir pakeisti savo nuomone, bet… šaukštai po pietų 😉 .
Rygos amatų centrai man visuomet atrodė kažkokia nereali svajonė (tokie yra visoje Latvijoje ir visiems prieinami!), todėl apžiūrėti Baibos vadovaujamą labai smalsu buvo. Apžiūrėjau viską, bet įdomiausias man, aišku, buvo jos pačios darbo kabinetas su lobių skryniom, pilnom mezginių.
Visokių visokiausių – ir istorinių, ir klubo dalyvių, ir pačios Baibos originalių modelių (ji labai daug metų spausdinasi latviškuose žurnaluose).
Klubo veikla, žinoma, labai priklauso nuo jam vadovaujančio žmogaus, bet bendra tendencija išlieka (tą pačią dieną turėjau progą apžiūrėti ne vieną parodą) – mezgimas yra senas amatas su savo tradicijomis, bet jis yra gyvas amatas, ir mezgama yra tai, kas įdomu meistrui, kas nešiojama, kas madinga. Niekas nepamiršta senųjų raštų (Baiba aktyviai juos tyrinėja, ruošia technines schemas, organizuoja mokymus), bet neapsiriboja vien istorinėmis replikomis. Senieji raštai pritaikomi šiuolaikiniams siūlams, jie papildomi naujais atradimais, o ir interneto įtakos nenuneigsi… Tvidas, pirštinės be pirštų – dabartinė istorija, papildyta dar Baibos sugalvota gėlyčių nėrimo technika. Pirštinės yra pirmiausia, su kuo asocijuojasi mums latviškas mezgimas, ir jų tradicija pratęsiama atsižvelgiant į šių dienų reikmes, pvz., dviejų skylių mobiliam telefonui valdyti tikrai nereikėjo praeito amžiaus Latvijoje 😉 ).
Mezga latviai ir riešines, labai mėgstamos pilnai užpildytos ir būtinai spalvotais karoliukais. Ši pora – iš likučių 🙂 .
Pataikiau aš pačiu laiku – į metinę klubo mezginių parodą. Per stiklą fotografuoti nebuvo labai sėkminga idėja, bet tikiuosi, ir toks išplaukęs vaizdas atspindės man jau minėtą tendenciją – mezgimas yra gyvas ir šiuolaikiškas užsiėmimas, o tradicijos yra ne tik tęsiamos, bet ir atkuriamos, perkuriamos ir kuriamos naujos.
Įvairiausi melanžai (šis megztukas turi tokį gudrų karoliukinį užsegimą per vidurį, kad gali nešioti jį abiem pusėmis), angliško stulpelio variantai, visai šiuolaikiniai modeliai (ši liemenė taip pat Baibos kurta), nukeltų akių raštai (ačiū dabartiniams atradimams!).
Baibos atsiųstose nuotraukose – geresni vaizdai. Atpažįstu vieną pirmųjų Kaffe Fassett Regia kurtų siūlų spalvyną kairėje 🙂 .
Į Vecpiebalgą vykome su Baiba kaip dvynukės – nesusitarusios! Su panašių spalvų megztiniais (visai atsitiktinumas) ir tokiais pat projektų krepšeliais (abu Baibos darbo, tai ne jų panašumas ne visai atsitiktinis 😉 ). Dar vienas sutapimas – abi mezgame kojines ir abi su kulnu pačioje pabaigoje.
Kultūros namuose buvo suorganizuota kojinių paroda, taip pat istorinės su šiuolaikinėmis kartu.
Atkreipkite dėmesį į visokius gudrumėlius. Megzti raštais (ir ypač tokiais smulkiais kaip mezga latvės) yra labai laiką valgantis užsiėmimas, todėl galima apsiriboti gražumynais ten, kur tie matosi, o pėdas pasiauti po tokiom blauzdinėm ir ne tokias puošnias… Juostelė prilaikys visą konstrukciją vietoje. Ši kojinė megzta dviem virbalais, atskirai raštuotas viršus ir lygi apačia, kuriai suplyšus, lengva bus pakeisti.
Dar truputuką Suiti kojinių pavyzdžių – su jiems būdingais raštais ir zigzagais. Tokie smulkūs motyvai nėra mezgami, o išsiuvinėjami ant viršaus akis į akį – po paskaitos turėjome tokį praktinį užsiėmimą.
Baiba vedė renginio praktinę dalį ir supažindino mezgėjas su šiuolaikiniais kojininiais siūlais, populiariuoju Broken Seed Stitch raštu (jos dėka sužinojau, kokia graži yra išvirkščioji šio rašto pusė), įvairiais pirštų pabaigimo būdais ir po visko mezgamu kulnu. Pastarojo variacijas ji kaip tik nagrinėjosi prieš seminarą – tik pabaigtą tokią porą nufotografavom prie tinkančių bendrabučio tapetų 🙂 . Ir lauke šviesoje, kur geriau matosi pagrindinė programos vinis – pabaigoje primegztas kulnas.
Visus šiuos metus Baiba yra susikoncentravusi į kojinių mezgimą, įvairius raštus ir konstravimo būdus. Kojinės iki kelių – jos arkliukas. Nauja pora demonstruoja blauzdos formavimo būdą, kurį pabrėžia siuvinėjimas.
Gyvenome kambaryje kartu su kita meistre – Sandra Lismane, vadovaujančia kitam mezgėjų klubui Rygoje. Mezga ji nepaprastai smulkias, tamprias ir gausiai raštuotas kojines su pirštinėmis.
Ir dar viena nuotrauka, nieko bendra su mezgimu neturinti. Pastebėjote, kaip mums tiko įvairūs kambario tapetai fotosesijoms? Be jų kambarys turėjo dar vieną tokią įspūdingą interjero detalę, kad tinkamų mezginių prie šio veidrodžio neradusi, nusifotografavau jame pati 🙂 .
Tuo tarpu Vecpiebalgoje vyko miesto šventė ir viena ansamblio, pamačiusi, kaip mudvi su Baiba fotografuojame kojines, parodė savąsias, būdingas šiam regionui.
Būtent Vecpiebalgoje megztos kojinės ir buvo kojinių mezgimo čempionato tema. Apie greitą mezgimą mūsų su Baiba nuomonės sutapo – yra ir kitų būdų įsigyti kojines nei pačiam nusimegzti (daug greitesnių ir pigesnių, beje;)) ir su mezgimo mašina joks žmogus nepakonkuruos. Bet pamačiusi dalyvėms paruoštą štai tokį kalną įvairiaspalvių siūlų kamuoliukų ir vietinį geometrinį raštą, mano širdis pradėjo stipriau plakti. Greitis greičiu, bet taip būtų smagu imti tas spalvas ir kombinuoti į savąją kojinę… Deja, dalyvės jau buvo iš vakaro užregistruotos ir beliko pasitenkinti stebėtojo vaidmeniu ;( .
Duotas raštas (nuotraukoje) buvo atspirties taškas, bet kiekviena rinko savąjį kraštą, savaip tuos paprastus raštelius komponavo ir dėliojo. Mezgėjoms buvo paruoštas didelis stalas salės viduryje, bet šviesa pasirodė svarbesnė už jį ir viena po kitos visos išsiskirstė prie langų.
Pasibaigus numatytam laikui, visos turėjo padėti savo numegztą gabaliuką (40 akių) ant dalyvio numerio pažymėtos schemos. Pasistengiau kuo daugiau nufotografuoti bendram vaizdui, kad matytumėte, kaip buvo pasirenkamos spalvos, kaip interpretuojami raštai (rasite ir latvių labai mėgstamas išvirkščias akis spalvotame mezgime), kas kiek spėjo ir kokius pradžios kraštelius pasirinko.
Baibai 
Ko žiuri rinko nugalėtoją, nedalyvaujantys konkurse turėjo pramogų lauke. Kaip minėjau, tuo metu vyko miestelio šventė ir didelė mugė ta proga, kurioje aš turėjau netikėtą galimybę iš arti pamatyti labai daug mano sekamos mezgėjos Ineses Iris Liepinos kūrinių. O grįžtant iš kavinės po pietų užtikau tikrą vietos simbolį 🙂 (Vandens lelija – Vecpiebalgos ženklas).
Renginys kaip jau ir buvo baigtas, bet važiuojant atgal į Rygą, mezgėjos pateikė dar vieną siurprizą. Pasirodo, kai kas nedrįso padėti savo mezginių į bendrą parodą – niekas nebuvo stipriai ragintas tikintis, kad ir taip savaime aišku 😉 . Tai tie neištraukti Vecpiebalgoje lobiai ėmė rodytis autobuse – sulaukėm gal net didesnės ar bent tokios pat kaip oficiali parodos. Kelios nuotraukos autobuse mano darytos telefonu ir kokybe bei gražia aplinka neblizga, bet tikiuosi, bendrą įspūdį apie latvių mezgėjų išradingumą, kūrybingumą, seno ir naujo derinimą leis susidaryti.
O kadangi kelionė namo manęs laukė ilga (kaip ir į tikslą), tai autobuse į Rygą pradėtos kojinės buvo tame pačiame autobuse namo ir baigtos. Idėja buvo pagrindui naudoti juodai baltą melanžinį Regia Mouline siūlą (deja, pasibaigusį MZ, bet Schoppel-wolle monochrominis Zauberball Crazy sėkmingai, jei ne dar sėkmingiau jį pakeis), o kraštelius, pirštus ir kulnus megzti įvairiais Zauberball Crazy spalvų likučiais. Lyg būtų senas laikraštis su prastos spaudos spalvotomis iliustracijomis savaitgalio priede…
Kulnas mano nuo Baibos skiriasi, paėmiau jį iš Rachel Coopey modelio “Giorgi“, tik pridėjau trumpų eilių trikampiukus atsiradusiuose kampuose erdvesnei kelčiai. Kaip ir galėčiau jas prisikirti kelionių mezginiams, nes ir megztos kelionėje, ir šis pabaigoje primezgamas kulnas buvo seminaro praktinės dalies tema, bet turiu dar vieną idėją ir tikiuosi spėti ją realizuoti iki MZ gimtadienio.
