Naminės Kalėdos

Artėja pačios neįprasčiausios Kalėdos, kurių ligų Grinčas jau tyko už kampo laukdamas progos, bet mes nesiruošiame taip lengvai pasiduoti! Kokio formato šiemet bus Kalėdinė MZ eglutė, niekas nežino, bet ji BUS! Kaip kasmet skelbiam kalėdinius mezgimo mainus ir šių metų tema – gaubtas arbatinukui. Kodėl tokia tema? Metai šie pandemijos dėka tapo stipriai naminiais. Jei anksčiau nemažai žmonių juos traktavo tik kaip vietą permiegoti ir perkąsti bei persirengti, namai šiemet tapo viskuo – ir poilsio, ir bendravimo, ir darbo, ir pramogų vieta. Interjerų salonams ir kaimo sodybų pardavimams atsivėrė aukso gyslos, nes mes jau tikrai skirsime dėmesį kuo jaukiau ir kuo patogiau įsirengti vietą, kur bėga VISAS mūsų gyvenimas.

Arbatinuko gaubtas – senų laikų išmislas, kai laikas ėjo neskubriais žingsneliais, kai svečiuodavomės namuose, o ne susitikdavome kavinėse, ir arbata turėdavo laiko ataušti :). Rimčiau peržvelgę naminį gyvenimą galbūt ir mes panorėsime ne tik aukštųjų technologijų inovacijų, bet ir senų mielų daiktų, suteikiančių namams jaukumo ir šilumos. Svečių mes dabar nelaukiame, bet ilgesni pasibuvimai su šeimos nariais garantuoti ;). O ir dirbant iš namų toks daiktas prie kompiuterio labai pravers. Ir arbata neatšals, ir suteiks akims ir rankoms džiaugsmo savo namine dvasia.

Legenda byloja, kad arbatinuko gaubtas atsirado XVII a. viduryje, kai vieną žiemos vakarą Airijoje fermeris sėdosi vakarieniauti su žmona. Nukritusi jo kepurė atsitiktinai pataikė ant arbatinuko ir pora buvo maloniai nustebusi, kad arbata po kepure visą vakarą išbuvo šilta. Patenkinta žmona sumeistravo pirmą arbatinuko gaubtą, kad arbata visuomet būtų šilta kaip tą vakarą po kepure.
Pirmą kartą dokumentuose arbatinuko gaubtas paminėtas 1860 metais Anglijoje, kai popiečio arbatėlės populiarumas pasiekė neregėtas aukštumas. Stalas tuo metu buvo gausiai ir puošniai dekoruojamas ir arbatinuko gaubto funkcija buvo ne tik išlaikyti arbatą šiltą, bet ir prisidėti prie stalo dekoro. Jie buvo gaminami net su brangakmeniais, gausiai siuvinėti ir puošti pagal to laiko madą. 
Išskiriami du pagrindiniai tipai – su dviem skylutėmis snapeliui ir rankenėlai ir vientisas gaubtas. Pirmasis buvo vadinamas viengungių gaubtu, nes su juo buvo galima paprasčiau ir greičiau įsipilti arbatos gaubto nenuimant. Antrasis, vientisas, turėjo būti nuimamas prieš įpilant arbatą ir jis tiko bet kokio dydžio bei formos arbatiniui (ar nedideliam puodui 🙂 ).

Nuotraukoje matote arbatinuką jo laukiantį. Iš tiesų tai gaubtas pas mus labai aktyviai namuose naudojamas. Aš esu prisiekusi arbatos gėrėja ir kai esu namie, mano arbatinukas neataušta. Tai yra, atauštų greičiau, nei spėju visą litrą išgerti, bet šiltas megztas gaubtas patikimai pratęsia malonumą :). Nuotraukoje jo nėra, nes nuo kasdieninio darbo jis patapo stipriai nefotogeniškas (nuo ko ne mažiau mylimas!), todėl vietoj pavyzdžių įkvėpimui teks siųsti jus į neištirtas kūrybines džiungles ar į  interneto platybes.  Aš vien pirmame puslapyje nužiūrėjau du favoritus – bičių avilį ir visai minimalistinį golfo tipo. Pastarąjį turėjau metus kaime, kur karšta arbata lauke be gaubto neišlaikytų šilumos net vieno valgymo metu (jis yra nuostabus pačioms įvairiausioms arbatinukų formoms ir reguliuojamo dydžio), kol mums užleidus žiemą namus pelytėms, šios nenusprendė, kad gali naudotis ir paliktais daiktais. Šiltais ypač;).

Labai noriu pakviesti dalyvauti ir tuos, kas arbatos negeria ir nelabai įsivaizduoja tokį daiktą savo namuose. Ypač tuos! Prisipažinkime – mezgame tikrai ne vien iš utilitarinių paskatų, daiktų mes daugiau mažiau galime nusipirkti, ir tas, kas nemezga, tikrai plikas nuogas nevaikšto. Mezgame mes dažnai iš proceso džiaugsmo, iš gryno smalsumo išbandyti technikas, konstrukcijas ir medžiagas, iš noro realizuoti kūrybines idėjas. Tai jei megzti arbatinuko gaubtą visai be reikalo gali mums patiems pasirodyti keistoka, prašom progą! Turėsite džiaugsmą paieškoti modelio, o gal ir galimybę įgyvendinti kokį nužiūrėtą, paderinti spalvas, kurti ir fantazuoti, gruodį turėsite šventę, o po jos ir unikalią kalėdinę dovaną, jei iki to laiko nepersigalvosite ir nepradėsite gerti arbatos litrais ;).

Jei labai norite dalyvauti, o tikrai negeriate arbatos, galite rinktis gaubtą nedideliam puodui, kad košė neatšaltų.

Kitą ketvirtadienį, spalio 29 dieną, eilinio klubo susitikimo metu, sakysime 17.30h, pasikeičiame anketomis, kuriose ant A4 lapo turi būti nurodyta:

1. Vardas, pavardė, telefonas ir elektroninis paštas.
2. Arbatinuko (puodo) apimtis storiausioje vietoje ir atstumas nuo stalo per arbatinuką iki kito stalo krašto (arbatinuko aukštis, kitaip tariant).
3. Pageidavimai, mėgstamos spalvos, interjero stilius ir pan.

Išsitraukę anketas turėsime gerą mėnesį tokio nediduko daikto mezgimui, kad (optimistinis variantas) susitiktume visi kartu šventiniam pasikeitimui pirmą gruodžio ketvirtadienį (17-19 val.), tai būtų gruodžio 3 diena. Jei tokio tipo renginiai patalpose iki to laiko taps nepageidaujami ar neleidžiami, jūs turėsite kontaktus asmeniniams susitikimams, o ir paštomatai visada bus po ranka. Jei tektų keistis nuotoliniu būdu, labai lauksiu kuo daugiau nuotraukų – ir iš susitikimų, ir pačių projektų, ir gavėjų reakcijų ir pažadu tokį šventinį reportažą, kad pasijustumėte, jog ir jūs ten buvote ir alų midų arbatą gėrėte. Labai kviečiame!

Metų kelionė

Kad ir kaip besinorėtų mėgstamų dalykų kuo daugiau, tiesa yra truputį atvirkštinė – kuo kažko geidžiamo turim mažiau, tuo tas pats įgyja didesnį svorį. Šiandien aš apie keliones, jei ką 😉 , kurių taip šiemet troškau ir laukiau, įspūdingą jų sąrašą pasirengusi. Nei viena iš suplanuotų neįvyko ;( . Man jų taip ilgu buvo net savo mylimame kaime, kad įsipiršau į Baibos Pilanes studijoje “Iļģuciems” organizuojamus mezgimo kursus. Nuotoliniu būdu, žinoma, bet kad pasijusčiau ne tokia vieniša megzdama po savo obelimi, ėmiausi virbalų lygiai tuo pačiu laiku, kai vyko renginys Latvijoje, o po jo nusiunčiau nuotraukas, kad tikrai “sudalyvavau”.

Baiba ne tik mane į savo grupę virtualiai priėmė, bet ir pasikvietė į labai mane dominantį renginį Vecpiebalgoje, skirtą latviškoms kojinėms – ir to regiono, ir Suiti kojinėms, o prie teorinės dalies buvo suplanuotas kojinių mezgimo konkursas, paroda ir praktinis užsiėmimas. Skambėjo kaip stebuklas ir visus porą mėnesių iki numatyto renginio turėjau, ko laukti ir apie ką svajoti 🙂 . Kadangi iš Rygos į Vecpiebalgą dalyvės vyko ankstų rytą, man teko atvykti išvakarėse ir prie numatomo pagrindinio renginio gavau dar desertą (ir ne vieną) – visą dieną Rygoje su Baiba, kurią nufotografavu i raidės vietoje labai išradingai visame mieste įrengtuose įsiamžinimo taškuose, skelbiančiuose, kad “be manęs nebūtų Rygos”. Baiba siūlė ir man nusifotografuoti, bet ką čią save apgaudinėti – be manęs Ryga sėkmingai buvo, yra ir bus 😉 ). Užbėgant į priekį, kai tos pačios dienos pavakare sudalyvavau klubo fotosesijoje jubiliejiniam albumui (pritrūko rankų riešines demonstruoti), jau galėjau ir pakeisti savo nuomone, bet… šaukštai po pietų 😉 . 

Rygos amatų centrai man visuomet atrodė kažkokia nereali svajonė (tokie yra visoje Latvijoje ir visiems prieinami!), todėl apžiūrėti Baibos vadovaujamą labai smalsu buvo. Apžiūrėjau viską, bet įdomiausias man, aišku, buvo jos pačios darbo kabinetas su lobių skryniom, pilnom mezginių.

Visokių visokiausių – ir istorinių, ir klubo dalyvių, ir pačios Baibos originalių modelių (ji labai daug metų spausdinasi latviškuose žurnaluose).

Klubo veikla, žinoma, labai priklauso nuo jam vadovaujančio žmogaus, bet bendra tendencija išlieka (tą pačią dieną turėjau progą apžiūrėti ne vieną parodą) – mezgimas yra senas amatas su savo tradicijomis, bet jis yra gyvas amatas, ir mezgama yra tai, kas įdomu meistrui, kas nešiojama, kas madinga. Niekas nepamiršta senųjų raštų (Baiba aktyviai juos tyrinėja, ruošia technines schemas, organizuoja mokymus), bet neapsiriboja vien istorinėmis replikomis. Senieji raštai pritaikomi šiuolaikiniams siūlams, jie papildomi naujais atradimais, o ir interneto įtakos nenuneigsi… Tvidas, pirštinės be pirštų – dabartinė istorija, papildyta dar Baibos sugalvota gėlyčių nėrimo technika. Pirštinės yra pirmiausia, su kuo asocijuojasi mums latviškas mezgimas, ir jų tradicija pratęsiama atsižvelgiant į šių dienų reikmes, pvz., dviejų skylių mobiliam telefonui valdyti tikrai nereikėjo praeito amžiaus Latvijoje 😉 ).

Mezga latviai ir riešines, labai mėgstamos pilnai užpildytos ir būtinai spalvotais karoliukais. Ši pora – iš likučių 🙂 .

Pataikiau aš pačiu laiku – į metinę klubo mezginių parodą. Per stiklą fotografuoti nebuvo labai sėkminga idėja, bet tikiuosi, ir toks išplaukęs vaizdas atspindės man jau minėtą tendenciją – mezgimas yra gyvas ir šiuolaikiškas užsiėmimas, o tradicijos yra ne tik tęsiamos, bet ir atkuriamos, perkuriamos ir kuriamos naujos.

Įvairiausi melanžai (šis megztukas turi tokį gudrų karoliukinį užsegimą per vidurį, kad gali nešioti jį abiem pusėmis), angliško stulpelio variantai, visai šiuolaikiniai modeliai (ši liemenė taip pat Baibos kurta), nukeltų akių raštai (ačiū dabartiniams atradimams!).

Baibos atsiųstose nuotraukose – geresni vaizdai. Atpažįstu vieną pirmųjų Kaffe Fassett Regia kurtų siūlų spalvyną kairėje 🙂 .

Į Vecpiebalgą vykome su Baiba kaip dvynukės – nesusitarusios! Su panašių spalvų megztiniais (visai atsitiktinumas) ir tokiais pat projektų krepšeliais (abu Baibos darbo, tai ne jų panašumas ne visai atsitiktinis 😉 ). Dar vienas sutapimas – abi mezgame kojines ir abi su kulnu pačioje pabaigoje.

Kultūros namuose buvo suorganizuota kojinių paroda, taip pat istorinės su šiuolaikinėmis kartu.

Atkreipkite dėmesį į visokius gudrumėlius. Megzti raštais (ir ypač tokiais smulkiais kaip mezga latvės) yra labai laiką valgantis užsiėmimas, todėl galima apsiriboti gražumynais ten, kur tie matosi, o pėdas pasiauti po tokiom blauzdinėm ir ne tokias puošnias… Juostelė prilaikys visą konstrukciją vietoje. Ši kojinė megzta dviem virbalais, atskirai raštuotas viršus ir lygi apačia, kuriai suplyšus, lengva bus pakeisti.

Dar truputuką Suiti kojinių pavyzdžių – su jiems būdingais raštais ir zigzagais. Tokie smulkūs motyvai nėra mezgami, o išsiuvinėjami ant viršaus akis į akį – po paskaitos turėjome tokį praktinį užsiėmimą.

Baiba vedė renginio praktinę dalį ir supažindino mezgėjas su šiuolaikiniais kojininiais siūlais, populiariuoju Broken Seed Stitch raštu (jos dėka sužinojau, kokia graži yra išvirkščioji šio rašto pusė), įvairiais pirštų pabaigimo būdais ir po visko mezgamu kulnu. Pastarojo variacijas ji kaip tik nagrinėjosi prieš seminarą – tik pabaigtą tokią porą nufotografavom prie tinkančių bendrabučio tapetų 🙂 . Ir lauke šviesoje, kur geriau matosi pagrindinė programos vinis – pabaigoje primegztas kulnas.

Visus šiuos metus Baiba yra susikoncentravusi į kojinių mezgimą, įvairius raštus ir konstravimo būdus. Kojinės iki kelių – jos arkliukas. Nauja pora demonstruoja blauzdos formavimo būdą, kurį pabrėžia siuvinėjimas.

Gyvenome kambaryje kartu su kita meistre – Sandra Lismane, vadovaujančia kitam mezgėjų klubui Rygoje. Mezga ji nepaprastai smulkias, tamprias ir gausiai raštuotas kojines su pirštinėmis.

Ir dar viena nuotrauka, nieko bendra su mezgimu neturinti. Pastebėjote, kaip mums tiko įvairūs kambario tapetai fotosesijoms? Be jų kambarys turėjo dar vieną tokią įspūdingą interjero detalę, kad tinkamų mezginių prie šio veidrodžio neradusi, nusifotografavau jame pati 🙂 .

Tuo tarpu Vecpiebalgoje vyko miesto šventė ir viena ansamblio, pamačiusi, kaip mudvi su Baiba fotografuojame kojines, parodė savąsias, būdingas šiam regionui.

Būtent Vecpiebalgoje megztos kojinės ir buvo kojinių mezgimo čempionato tema. Apie greitą mezgimą mūsų su Baiba nuomonės sutapo – yra ir kitų būdų įsigyti kojines nei pačiam nusimegzti (daug greitesnių ir pigesnių, beje;)) ir su mezgimo mašina joks žmogus nepakonkuruos. Bet pamačiusi dalyvėms paruoštą štai tokį kalną įvairiaspalvių siūlų kamuoliukų ir vietinį geometrinį raštą, mano širdis pradėjo stipriau plakti. Greitis greičiu, bet taip būtų smagu imti tas spalvas ir kombinuoti į savąją kojinę… Deja, dalyvės jau buvo iš vakaro užregistruotos ir beliko pasitenkinti stebėtojo vaidmeniu ;( .

Duotas raštas (nuotraukoje) buvo atspirties taškas, bet kiekviena rinko savąjį kraštą, savaip tuos paprastus raštelius komponavo ir dėliojo. Mezgėjoms buvo paruoštas didelis stalas salės viduryje, bet šviesa pasirodė svarbesnė už jį ir viena po kitos visos išsiskirstė prie langų.

Pasibaigus numatytam laikui, visos turėjo padėti savo numegztą gabaliuką (40 akių) ant dalyvio numerio pažymėtos schemos. Pasistengiau kuo daugiau nufotografuoti bendram vaizdui, kad matytumėte, kaip buvo pasirenkamos spalvos, kaip interpretuojami raštai (rasite ir latvių labai mėgstamas išvirkščias akis spalvotame mezgime), kas kiek spėjo ir kokius pradžios kraštelius pasirinko.

Ko žiuri rinko nugalėtoją, nedalyvaujantys konkurse turėjo pramogų lauke. Kaip minėjau, tuo metu vyko miestelio šventė ir didelė mugė ta proga, kurioje aš turėjau netikėtą galimybę iš arti pamatyti labai daug mano sekamos mezgėjos Ineses Iris Liepinos kūrinių. O grįžtant iš kavinės po pietų užtikau tikrą vietos simbolį 🙂 (Vandens lelija – Vecpiebalgos ženklas).

Renginys kaip jau ir buvo baigtas, bet važiuojant atgal į Rygą, mezgėjos pateikė dar vieną siurprizą. Pasirodo, kai kas nedrįso padėti savo mezginių į bendrą parodą – niekas nebuvo stipriai ragintas tikintis, kad ir taip savaime aišku 😉 . Tai tie neištraukti Vecpiebalgoje lobiai ėmė rodytis autobuse – sulaukėm gal net didesnės ar bent tokios pat kaip oficiali parodos. Kelios nuotraukos autobuse mano darytos telefonu ir kokybe bei gražia aplinka neblizga, bet tikiuosi, bendrą įspūdį apie latvių mezgėjų išradingumą, kūrybingumą, seno ir naujo derinimą leis susidaryti.

O kadangi kelionė namo manęs laukė ilga (kaip ir į tikslą), tai autobuse į Rygą pradėtos kojinės buvo tame pačiame autobuse namo ir baigtos. Idėja buvo pagrindui naudoti juodai baltą melanžinį Regia Mouline siūlą (deja, pasibaigusį MZ, bet Schoppel-wolle monochrominis Zauberball Crazy sėkmingai, jei ne dar sėkmingiau jį pakeis), o kraštelius, pirštus ir kulnus megzti įvairiais Zauberball Crazy spalvų likučiais. Lyg būtų senas laikraštis su prastos spaudos spalvotomis iliustracijomis savaitgalio priede…

Kulnas mano nuo Baibos skiriasi, paėmiau jį iš Rachel Coopey modelio “Giorgi“, tik pridėjau trumpų eilių trikampiukus atsiradusiuose kampuose erdvesnei kelčiai. Kaip ir galėčiau jas prisikirti kelionių mezginiams, nes ir megztos kelionėje, ir šis pabaigoje primezgamas kulnas buvo seminaro praktinės dalies tema, bet turiu dar vieną idėją ir tikiuosi spėti ją realizuoti iki MZ gimtadienio.

Item added to cart.
0 items - 0,00