mezgimas

Mūsų kelionė pamažu artėja prie galo ir penkta diena buvo skirta dviems užsiėmimams viešbutyje. Mūsų mokytoja tą ketvirtadienį buvo Lüüli Kiik, vedusi ir rytinį, ir popietinį kursus.

Pirmasis buvo mezgimo, skirtas ypač populiariai vakarų Estijoje inkrustacijos (roosimine) technikai. Meistrė demonstravo savo mezgamą pavyzdį, o mes gavome kitą, didesnę schemą. Visos vienodą, bet galėjome rinktis spalvas iš įspūdingos Külli spalvotų kamuoliukų krūvos. Aš truputį persiskaičiavau schemos akis pagal savo ranką ir pradėjusi megzti klasėje, jau autobuse namo pabaigiau porą riešinių, kad naujas mezginys ne papildytų pavyzdėlių kolekciją, o pasitarnautų ir prisiminimu, ir naudingu šiltu daiktu rudeniui atėjus.

Pirmą dieną parodžiusi visas savo pirštuotas pirštines, tądien Külli pademonstravo kumštinių pirštinių fondus.

Atskirą dalį mezginių parodoje užėmė raštuotos setų vyrų kojinės. O pora antroje nuotraukoje – stebuklingas Dianos laimikis užvakar lankytoje rankdarbių parduotuvėje. Atpažįstate tą pačią inkrustacijos techniką?

Antra, popietinė, pamoka buvo skirta cianotipijai. Mes gavome jau paruoštas medžiagos skiautes, Lüüli jas iš anksto saugodamąsi UV spindulių apdorojo specialiais chemikalais. Mes turėjome lauke prisirinkti įvairių augaliukų, sudėlioti iš jų sau gražias kompozicijas, užfiksuoti jas stiklu (mes naudojome užspaudžiamus nuotraukų rėmus) ir išnešusios į saulę palaikyti ~ 10 min.

Saulė, kaip tyčia, nusprendė tą popietę boikotuoti mūsų pamokas, bet ir pro debesis krintatys spinduliai, kiek ilgėliau, bet vis tiek veikė mūsų „sekretus” – nuotraukoje matote, kaip gelsvas fonas šviesoje pamažu tamsėja. Atnešusios atgal savo rėmelius į patalpą, nuėmusios stiklą ir žolele, per kelis vandenis skalavome skudurėlius, kol visa geltona spalva liko vandenyje, o mūsų augaliukų siluetai virto baltais mėlyname fone.

Šiame procese naudojami chemikalai nėra pavojingi žmogui, todėl iš išdžiovintas skiautes galima panaudoti patiems įvairiausiems vilkimiems ar namus puošiantiems projektams (viena mezgėja panaršė savo nuotraukų fondus ir pademonstravo mums visiems iš tokių augalinių antspaudų jaunystėje jos pasiūtas pagalves bei skiautinių antklodę).

Turėjome du bandymus – vieną pačios veikimo schemos perpratimui, o antrą jau turėjo būti tas pats pačiausias vasaros prisiminimų iš pietų Estijos paveiksliukas. Mūsų mokytoja juokėsi, kad kiek ji turėjo tokių pamokų, pirmas bandymas dažniausiai būna pats geriausias. Aš su savo dviem gėlynėliais tikrai patvirtinau jos stebėjimų statistiką 😉 .

Ta proga, kad šiandien esame visą dieną viešbutyje, norėjau parodyti detales iš jo. Mane visada žavėjo, kaip estai moka įterpti savo liaudies meną į šiuolaikinį dizainą bei interjerą, panaudoti savo paveldą šių dienų garderobe ar dekoratyvioje tekstilėje.

Pirmose nuotraukose – mūsų viešbučio kiliminės dangos. Pagalvėlės, takeliai, foteliai valgomajame – viskas dekoruota estų audiniams būdingais dryžiukais. Vienoje erdvėje sukomponuoti skirtingų spalvų (mėlyni ir raudoni) foteliai, bet visus apjungia tos pačios siauros spalvotos juostelės. Stilizuotais liaudies ornamentais dekoruotos ir grindų plytelės, ir patalynės užvalkalai, net kambarių numeriai!

Neišėjimo iš viešbučio dieną vainikavo vakaras su mezginiu ir mėgstamu gėrimu viešbučio bare. Prie mūsų prisijungė net skausmo (nesveika koja atsišaukė petyje ;( ) išvarginta Kathleen – net gulėti smagiau geroje kompanijoje 🙂 .