Kelionė po Estijos salas. Saaremaa

MZ dienoraštis atostogavo ne dėl to, kad rašantys pirštai perkaito nuo šiltos vasaros, aš tuo metu keliavau po Estijos salas, tyrinėdama kraštą ir mokydamasi tradicinių rankdarbių. Tai jau trečia mano kelionė (praeitų metų įspūdžius, kam smalsu rasite pradėję čia) su Kulli (jų programą galite pamatyti čia) ir kiekvienais metais laukiu ateinančios vasaros, žinodama, kad tai bus pati geriausia mano atostogų dalis. Pati būdama šios srities specialistė (jos puslapyje galite pamatyti, kokias pirštines iš estiškų avyčių vilnos ji mezga), Kulli organizuoja tobulas kelionės mezgantiems ir besidomintiems senovine tekstile žmonėms – suranda kiekvienai vietovei būdingiausius rankdarbius, geriausius savo srities meistrus pamokoms pravesti, visada įtraukiami vietiniai muziejai su gidų pasakojimais ir net su rankdarbiais nesusijusios vietinės įžymybės (man tai yra pati smagioji turo dalis, nes kaip ir pažintinė kelionė, kurios pagrindinis kelias eina per mėgstamą sritį, bet nevengiama šalutinių keliukų 😉 ), tokios kaip senovinis kalkakmenio kasimo bei degimo kelias, stručių ūkis ar meteorito suformuotas ežeriukas.

Šių metų kelionė buvo skirta trims Estijos saloms (Muhu, Saaremaa ir Kihnu) bei žemyninės dalies pakrantei (Tostamaa, Parnu). Pradžios taškas paprastai būna Talinas, nes grupė yra tarptautinė ir didžioji dalis atkrenda lėktuvais. Aš šį kartą turėjau prabangą atvažiuoti autobusu, nes be latvės Maijos gyvenu arčiausiai. 8 valandų kelionė nėra trumpa, bet tai yra iš dangaus nukritusios laisvos valandos ir aš atvažiavau į Taliną išklausius pusę knygos ir su viena baigta liepos mėnesio Stephen West kojine 🙂 .

Apsistojusi viešbutyje išėjau į miestą susitikti su grupės draugėmis (su kuriomis buvau visose trijose kelionėse), pasidžiaugiau už kampo atradusi savo šalies ambasadą, o galiuką paėmus pamačiau ir kitą atstovybę, taip atrodančią ir saugomą nuolat budinčių policininkų. Trečia nuotrauka – mano pirmas megztas “laimikis”. Tokiose kelionėse aš visada žinau, kad be numatytos programos pamatysiu daug gražių ir įkvėpiančių mezginių ir akys pradeda ieškoti tik persijungus į atostogų režimą – vieno muziejaus foje slapta nufotogravau močiutę su anūku, nes labai patiko jos nertas užmestukas 🙂 .

Vakaras su mezgėjomis ar Taline, ar bet kurioje kitoje vietoje yra visada panašus – skanus maistas ir mezginys šalia 🙂 .

Mūsų programinė kelionė prasidėjo kitą gana ankstų rytą, nes turėjome spėti į keltą. Visų Lietuvoje karščius kentėjusių švelniam pavydui visą kelionę mus lydėjo nepranykstantis vėjelis (buvom visada netoli jūros!), kelionei keltui visai neprošal buvo ir šiltesnis rūbas – Maija specialiai šiai kelionei pasipuošė savo megztu megztiniu iš Kihnu salos (į ją taip pat keliausime 🙂 ) vilnos.

Pusvalandis laive ir mes jau Muhu uoste.

Pirmas sustojimas – uosto rankdarbių parduotuvėje , kurios šeimininkė Velli demonstruoja mums ką tik pagal užsakymą pagamintą specifinės šiai salai geltonos spalvos klostytą sijoną, o fone matote tradiciniais Muhu raštais ir spalvomis megztas kojines.

Pietų stotelei buvo išrinkta Kaali vietovė ir prieš skanią kelionės dalį nuėjome aplankyti visai netoli esančio meteorito kraterio (šis taisyklingo apskritimo formos ežeriukas), pirmo Europoje ir antro pasaulyje, kurio meteoritinė kilmė yra įrodyta. Ir tampa pretekstu įvairiems vietiniams juokeliams – kažkada Estijos švietimo ministrė pasidžiaugė, kad meteoritas nenukrito ant vietinės mokyklos 😉 .

Po pietų atvykstame į viešbutį Kuressaarėje ir vietinė gidė Marje supažindina mus su miestu ir pagrindine jo įžymybe – vyskupo pilimi.

Akmeninės tvoros yra salos skiriamasis bruožas ir paveldo dalis (jau kuo ši žemė buvo ir yra turtinga, tai akmenų 😉 ) ir jos tokios ne tik kaimo vietovėse, bet ir Saaremaa sostinėje. Didžiulė balta kėdė-skulptūra, ant kurios šalia žaidžiančių vaikų sėdi mūsų grupės vadovė yra Kuressaarei charakteringo dizaino. Šis miestas XIX a. buvo žymus pajūrio kurortas, o sovietiniais laikais tapo uždara karine zona, nepasiekiama jokiam užsieniečiui, o ir patiems estams su griežtai išduodamais leidimais.

Trumpa kelionė po miesto centą vainikavo vizitas į pilį, kurios nuotraukoje matote ne tik mūsų gidę, bet ir ardomus laikinus pastatus kairėje – Kuressaarėje kasmet vyksta žymūs visoje Estijoje operos festivaliai, kuriuose šalia melomanų dalyvauja visa Estijos visuomenės grietinėlė, todėl Kulli teko derinti mūsų kelionę prie šio renginio – tuo metu būna užimtos visos apsistojimo vietos 🙂 .

Muziejuje įrengta ekspozicija, pasakojanti salos istoriją, nuotraukose – rekonstruota Valjalos moteris (gyvenusi XII a. antroje pusėje) ir Karja vyras (XIII a. pradžia), siuvinėta antklodė (kaip praleisi!) ir realaus dydžio valtelės modelis, kuriuo 1944 m. estai bėgo nuo artėjančių sovietų į Švediją, tik joje sėdėjo toli gražu ne vienas žmogus, o visa gausi šeima su kažkokia manta ir daug nepasiekė savo tikslo audringa jūra…

Šalia eskpozicijos apie XII – XIII a. gyvenusius salos gyventojus yra įrengtas virtualus kampelis, kuriame tu gali nusifotografuoti ir kompiuterinė programa išskaičiuoja procentais tavo panašumą su tuo laiku gyvenusiais žmonėmis. Faktas, kad mūsų grynai moteriškos grupės narius, programa neretai imdavo lyginti ne su moterimi, o su XIII a. gyvenusiu vyru, sukėlė visokių minčių, kad ne tokie jau dideli tie mūsų skirtumai… 😉 .

Paskutinėje nuotraukoje – vaizdas nuo pilies viršaus. Dabar ją supa nuolat valomas ir fontanais papuoštas vandens griovys, o senais laikais pilį saugojo jūra, kuri kasmet po kelis milimetrus vis traukiasi.

Pirmas tiesioginis susitikimas su rankdarbiais mūsų laukė kitą dieną dailės centre, kurio pirmame aukšte yra dailės parduotuvė, o antrame – studija, kur vyksta įvairūs užsiėmimai tiek vaikams, tiek suaugusiems.

Būtent antrame aukšte mūsų laukė specialiai mums paruošta Imbi Padar pirštinių pavyzdžių paroda. Ji per ilgą laiką surado visus Saaremaa saloje rastus ir muziejuose saugomus pirštinių pavyzdžius ir išmezgė tas 59 poras. Pati paruošė visų pirštinių katalogą su schemomis ir muziejiniais numeriais, dukra sukūrė dailų dizainą buvusiai parodai, o mūsų grupė entiuziastinai ėmė įkalbinėti autorę išleisti knygą. Dar kartą padūsavau, kaip estai rūpinasi savo paveldu, kiekviena vieta turi savo entiuziastų ir jų dėka neprapuola niekas ir yra galimybė protėvių darbus tęsti bei išlaikyti tradicijas.

Pirštinių autorę ir mūsų pirmo užsiėmimo mokytoją matote nuotraukoje su gėlėta suknute (gražiausiomis rožėmis žydi ne tik jos suknelė, bet ir studijos galinis kiemelis – atsitiktinumas?), o žemiau visą krūvą jos išmegztų pirštinių pavyzdėlių.

Visus sužavėjo pateikimo būdas – nemezgama visa pirštinė, o tik kraštelis ir pagrindinis raštas su užbaigimo detalėmis, tas megztas “namelis” užmaunamas ant kartoninės formos, kurios išsikišusioje dalyje nurodyta pirštinės kilmės vieta.

Kai kurios pirštinės, kur komponuojami įvairūs raštais, išmegztos visos, nemažai yra regionui būdingų kitokio rašto delnine dalimi nuo nykščio atskyrimo. Ta dalis greičiausiai susidėvi, daugiausiai trinasi, todėl mezgama smulkiu paprastu raštu, kad susidarytu kuo tankesnė, beveik dviguba medžiaga. Nykštys paprastai įstatomas kaip ir mūsų lietuviškose pirštinėse, be jokių paplatinimų prieš, bet pasitaiko ir retų išimčių. Vąšeliu nertos pirštinės – pačios naujausios, mezgimas virbalais dominavo gerokai seniau. Ir pačios spalvočiausios yra atkeliavusios iš mažo iškyšuliuko salos pietuose. Ten, deja, nebenukeliavom, nors ir mezgimas bei nėrimas saviti, ir savų avių siūlų parduotuvės esama – daug nepažintos Estijos palikom kitiems kartams 😉 .

Kai kuriuos pavyzdžius megzdama autorė pakeitė originalo spalvą, kaip tose šviesiai rusvose, kurios buvo megztos tamsios, bet tamsiame siūle įžiūrėti smulkutes pynes yra be galo sunku.

Pamokai buvo parinktas banguotas kraštelis iš Mustjala vietovės ir mokytoja demonstruoja mums, kaip mezgėjos kartais elgdavosi su tamsaus raštuoto kraštelio siūlu (kad nereikėtų jo nutraukti?) – išmegzdavo jį siaura juostele šone ar įkomponuodavo kelias spalvas į baltą kiauraraštį.

Tokia egzotika iš mūsų grupės užsiėmė tik super patyrusi Maija, visos kitos mezgėm pagal duotą schemą (tai yra, rinkomės iš trijų bangelių variantų). Siūlus naudojom tokio pat storumo, kaip ir senų laikų mezgėjos (8/2 Aade long būtų artimiausias atitikmuo), bet senos pirštinės buvo mezgamos taip tankiai, kad žmogaus rankai reikėjo 4 dantelių po 24 akis, mums daugeliui užteko 3, o siaurų rankų savininkėms – net 2 dantelių.

Pamokos tikslas buvo pradžia su smulkiais rašteliais ir baltas kiauraraštis, ką su tuo darys, kiekviena sprendė savaip. Mums buvo pasiūlyti trys kiauraraščių su krašteliais variantai ir raštai pagrindui. Kas norėjo pasidaryti nešiojamą daiktą, kas, kaip Elsbeth, jau ne pirmus metus besimokanti įvairių dalykų, turi sukaupusi nuolat pildomą pavyzdėlių albumą (šiais metais pradės antrą tomą 😉 ). Aš norėjau iš visų pamokų pasidaryti realius nešiojamus daiktus ir visų pirštinių kraštelių aš pasidariau riešines. Šioms, su banguotu Mustjala regiono krašteliu aš pritaikiau paprastą geometrinį raštelį iš parodoje esančių pirštinių, o kraštą pabaigiau žaisdama su siūlų likučiais.

Po pietų mūsų kelias vedė į Leedri kaimą, kuriame gyvenanti Jaanika Tiitson pabuvo mūsų gide ir papasakojo apie kaimą. Leedri kaimas turi paveldo saugomus dalykus – akmenines tvoras (jos buvo visose salose) bei būdingas trikampes sankryžas. Jaanika juokavo, kad kaimo gyventojai mėgsta pro langus stebėti, kaip pro šalį keliaujantys žmonės painiojasi tuose keliuose ir posūkiuose, o kai kas, kaip Jaanikos mama, ir pasiklysta čia ilgam, susiranda vyrą, išteka ir lieka kaime. Pati mūsų vadovė džiaugėsi, kad jų kaimas beatgimstąs (amžinos kaimų ne tik Estijoje problemos), jų kaime yra 25 sodybos, gyvena 77 žmonės, iš kurių po lygiai jaunų ir senų, kas taip pat suteikia vilčių. Jaanikos “buhalterija” gimtai vietai yra labai teigiama – +5, ji ne tik pati sugrįžo į namus, bet ir atsivežė vyrą ir augina keturis vaikus.

Mums buvo parodytas ir kaimo vėjo malūnas, kurių seniau buvo ~ 10 ir jis stovi ant nedidelės kalvelės. Kadangi sala yra labai lygi, tai tą nedidelę kalvelę vietiniai vaidina kalnu ir vaikai žiemą naudojasi čiuožinėjimui 🙂 . Dežinėje nuotraukoje iš plytelių išdėliotas ženklas – ne atsitiktinis. Saloje ūkio darbai sunkūs ir kaimynai nuolat ateidavo vieni kitiems į talką. Įrankius sudėdavo į krūvą, o kad būtų aišku, kuris kieno, įrankiai būdavo žymimi šeimos ženklu. Vienos šeimos ženklas ir išdėliotas šiuolaikiniame jos kiemo grindyje.

Bendruomeninis gyvenimas yra saloms labai būdingas bruožas, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Jei žemyniniai estai geriausiai jaučiasi apsupti miško ir nematomi jokioms pašalinėms akims, tai salose kaime trobos statomos taip, kad pro savo langą matytum visus artimiausius kaimynus ir nuolat dalyvaudamas vienas kito gyvenime. Jaanika juokėsi, kad tvorų aukštis priklauso nuo to, kaip žemai moki ropoti ir gali pasislėpti už tvoros, kai norisi privatumo, nuo visareginčių kaimynų aplinkui.

Aprodžius kaimą Jaanika atvedė mus į bendruomenės pastatą, kuriame parodė savo siuvamus skiautinius. Žalias su vėjų rože yra siuvamas specialiai keliautojų porai, o raudoną su žaliu ji po truputį, neskubėdama, tik rankomis siuva kažkuriai iš savo dukrų (turi 3), kai ši užaugs ir kurs savo namus.

Tame pačiame kaime yra įsikūrusi ir nedidelė sirupų parduotuvė – Kadakakoda, prekiaujanti šalia verdamais kadugių sirupais. Kadugių gyvatvorę matote už ūkio šeimininkės (geltonu megztuku) nugaros, bet sirupams kadugiai yra renkami prie jūros, nes ten turi daugiausia maistingų medžiagų. Bazinis sirupas yra praturtinamas įvairiais skoniais (pagal fantaziją ir kas užderėjo darže ar sode) ir kiemelyje, o lietui užklupus, parduotuvės viduje mums buvo suorganizuota degustacija.

Prisiragavusios sirupų keliavome į Mihkli muziejų atvirame ore, kurio išdidi vadovė mus pasitiko, jos žodžiais tariant, pačiame geriausiame ir unikaliame muziejuje atvirame ore, nes jis, priešingai daugeliui tokio tipo muziejų, nėra suvežtinis, o visi pastatai stovi taip, kaip buvo pastatyti šiame ūkyje, kurį daugiau nei 300 metų valdė ta pati šeima. Paskutinis šeimininkas Jakob Eduard Reht padovanojo ūkį valstybei kaip muziejų, nes buvo praradęs abu savo sūnus (vienas mokyklinio amžiaus mirė nuo meningito, kitas žuvo sovietų armijoje), kurie galėtų paveldėti šeimos namus. Paliko su trimis sąlygomis – kad galėtų gyventi savo namuose iki mirties, kad joks daiktas nebūtų išvežamas iš sodybos ir kad nuolat būtų atnaujinami stogai. Pirmą sąlygą įgyvendinti buvo lengviausia, su antra muziejaus vadovybė nuolat eina į kompromisus, nes kai kuriems daiktams (pvz., muzikos instrumentams) originalioje aplinkoje nėra pakankamai gerų sąlygų (ypač žiemą), todėl jie yra išvežti į specialias saugyklas. O stogai yra tokia juoda finansinė skylė, kad vos surinkęs reikiamą sumą muziejus atnaujina kokį stogą (jei neklystu, reikia tą daryti kas 10 metų) ir vėl sėdi minuse…

Matant tokį didelį ūkį kyla klausimų, kaip čia šeimininkams pavyko išvengti trėmimo. Gali būti, kad sovietai savo naudai priskaitė ir vieno jų sūnaus mirtį armijoje kaip pakankamą duoklą okupantams, bet svarbiausias momentas skaičiuojant “kaltes” buvo tai, jog šiame ūkyje niekada nebuvo samdomų darbininkų, viską darė šeimos nariai. Koks tai buvo sunkus gyvenimas, šiuolaikiniam žmogui net įsivaizduoti sunku, kad ir faktą, jog maistą pirmiausiai gaudavo tas, kad dirbdavo. Vaikai eilėje būdavo paskutiniai ir jei jiems maisto nebelikdavo, reikėjo prasimanyti patiems – bėgti į mišką uogų ar kaip kitaip suktis. Tokį mūsų laikais nesuvokiamą elgesį lėmė paprasčiausias išgyvenimo instinktas – jei šeima praras darbuotoją, badaus visi. Todėl dirbo, kas tik galėjo ir negalėjo, o šio ūkio gyventojai iš visų išsiskyrė. Būdavo kalbama, kad kai kitas ūkininkas prie pusryčių planuoja dienos darbus, Mihkli ūkio šeimininkas jau pro vartus išjoja.

Iš įvairiausių ūkio eksponatų į akis krito kojinių blokatoriai ir labai graži antklodė, ant kurios patogiai įsitaisiusi gulėjo muziejaus vadovės katė 🙂 .

Mums pasisekė, kad tą vakarą vyko kažkoks renginys ir kiemelyje nuolat repetavo įvairių šokių ansambliai su tautiniais drabužiais, tai pasigrožėjom ir netikėtais pasirodymais.

Grįžtant į Kurresaarę Kulli pravedė 1,8 km ilgio senoviniu kalkakmenio apdorojimo keliu. Šis akmuo randamas saloje, vietoj kasamas, degamas senovinėse krosnyse (tai išsaugota dėl paveldo, ne dėl ekonominių priežasčių) ir buvo viena pagrindinių (nes vietinė ir pigi) statybinių medžiagų.

Ilgą dieną baigėm itališkame restorane, kur smagus šeimininkas (pabrėždamas, kad yra tik šeimininkės vyras 😉 ) su vyno taure atėjo pakalbinti mūsų grupės.

Patricija visą dieną labai intensyviai autobuse mezgė ir jau vakarienės metu demonstruoja, kokį krepšelį, pritaikiusi kutus, ji padarė iš ryte pradėto pavyzdėlio.

Kiolnas H+H 2024

Į vieną svarbiausių siūlų ir kitų rankdarbių prekių parduotuvėms mugę H+H Kiolne važinėju kasmet, bet tik 2016 metais pirmą kartą susiruošiau čia, dienoraštyje, pasidalinti savo įspūdžiais. Traktuodavau tai kaip darbines keliones ir tik neseniai pati atradau, kad užkulisiai yra įdomu – dažnai pamatai, kad reikalai yra ne visai tokie, kokius tu įsivaizduoji arba net neįsivaizduoji 😉 . Bet pats didžiausias paskatinimas man buvo besiplečiantys socialiniai tinklai, kur įvairiausių sričių žmonės kelia savo įspūdžius. Pažiūri kelis apie tą patį renginį ir supranti, kad tu buvai ne ten 😉 . Tai yra, ten, tik didelėje krūvoje dalykų visi mes pastebime vis kitus dalykus ir kitų akimis pamatytas renginys tegu ir naujų dalykinių santykių neužmegs (nors ką ten žinai ateityje 🙂 ), bet akiratį praplės vienareikšmiškai.

Iki šiol neišsiugdžiau įpročio gyventi su viską fiksuojančiu telefonu rankose, įnyru į gyvenimą ir visi vaizdai bei įspūdžiai lieka mano galvoje ;(, šį kartą pasistengiau kuo daugiau vietų išnirti ir iš renginio išsinešti ne tik neapčiuopiamus prisiminimus, bet ir saujelę vaizdų. Pabandžiau juos suklasifikuoti, tai ir įspūdžiai bus panašūs į konspektus 😉 .

Jokios amerikos neatrasiu, visų bendri įspūdžiai beveik vienodi – mugė truputėlį susitraukus, didesnė nei praeitais metais, bet priešpandeminiai užmojai tikrai dar nepasiekti. Kovidinė krizė ar ekonominė situacija nulėmė, kad net dalis didelių gamintojų nusprendė nebedalyvauti, ką jau kalbėti apie mažus asmeninius verslus. Jei dar praeitais metais parodos lankytojus jau lauke pasitiko megztų graffiti paroda, tai šiemet akis džiugino tik pačių dalyvių iniciatyvos savuose stenduose.

Punch Needle embroidery. Prieš pat susitikimus greitu žingsniu perėjau mugę ir kas labai krito į akis – be galo daug gražių ir įkvepiančių šitos technikos (šalia priemonių jai, aišku 😉 ) pavyzdžių. Tai, kas buvo populiaru mano vaikystėje, o paskui geriems dešimtmečiams primigo užmaršties miegu, dabar grįžta su trenksmu. Šios technikos pagalba kuriami patys įvairiausi dalykai – nuo mažų paveiksliukų ir dekoro detalių iki kilimų, krepšių. Procesas lengvas, meditatyvus, o rezultatas super efektingas (galima išnaudoti abi skirtingas puses). Kad prisikeltų iš užmaršties siuvinėjimas kilpelėmis mūsų atgimstančių amatų ir veiklos rankomis populiarumo epochoje, tebuvo laiko klausimas. Smagu, kad priemonių tam jau turime ir pas save MZ 🙂 .

Rosarios4. Tos pačios temos pratęsimas manęs laukė ir Rosarios4 stende, kur darbavosi tekstilės menininkė Rita Teles Garcia. Ji, tiesa, dirbo kita tos pačios iš esmės technikos atmaina – tufting, bet iš tiesų tai tik du to paties lizdo paukščiai. Specialiu aparatu vilna subadoma taip, kad vietoj kilpelių būtų trumpi kutukai. Šia technika atlikti daiktai primena rimtus solidžius kilimus, jai Rosarios4 gamina specialią šiukščią ir tvirtą vilną – rites matote apatinėje nuotraukoje. Na, pas mus jie dar neatkeliaus, nors ką žinai, adatas siuvinėjimui kilpelėmis jau turim… 😉 O štai pačioje paskutinėje nuotraukoje užfiksuota portugališka vilna Romaria, nestora, švelni ir puikiai laikanti formą, jau yra pakeliui į MZ – visa 26 spalvų paletė 🙂 .

Isager. Kita sustojimo stotelė – Isager stendas su gausiomis ir kaip visada labai gražiomis naujienomis 🙂 . Isager Eco Soft siūlo populiarumas paskatino praplėsti siūlo paletę. Siūlas pakeitė pavadinimą iš Isager Eco Soft į Isager Soft ir 6 natūralių spalvų paletę papildė 6 naujos dažytos spalvos. Natūralių spalvų dabar sandėlyje, deja, nėra, o šešios naujos jau pakeliui į MZ. Kartu su neseniai pradėta gaminti bukliuota alpaka – ši taip pat praplėtė savo paletę ir tuoj visas spalvas galėsite savo akimis apžiūrėti.

Natūralus labai pasiteisinusio Isager Soft tęsinys – naujas plonesnis siūlas Isagr Soft fine. Jis nėra identiškas savo storesniam prototipui, kur alpakos pūkas užpildo tuščiavidurę medvilninę juostelę, plonesnės versijos pagrindą sudaro šilkas, apie kurį sukasi alpakos ir jako vilnos. Pirmam kartui pagamintos 10 spalvų – 5 natūralios, nedažytos ir 5 dažytos, paletė – kas labai būdinga šio gamintojo koncepcijai – susišaukia tiek su storesniu Isager Soft, tiek su kitais siūlais.

Naujienos ir Palet lentynose – margą siūlą keičia tos pačios sudėties ir sandaros vienspalviai, todėl kas nusižiūrėję dailius pataškavimus, nedelskite, kol dar turime senos versijos likučių 😉 .

Aišku, apžiūrėti gatavus mezginius, kuriuos iki tol matei tik internete ar naujoje knygoje, yra šventas reikalas 😉 . Ir taip, kas manęs klausė, ar realybėje šis Inuit megztinis iš naujausios M. Isager knygos “A Knitting life. Out into the World” atrodo taip pat gerai, kaip ir knygoje, galiu patvirtinti, kad realybėje jis dar geresnis!

Apžiūrėti ir pačiupinėti visi naujos archyvinės kolekcijos modeliai – sužavėjo subtili “Agnes Sweater” detalė – žakardinis raštas megztas iš dviejų atspalvių Spinni siūlo, kurie kartu sudėti sukuria labai gyvą ir dailų melanžą.

Mezginiai stenduose – atskira tema. Aišku, kad kiekvienas gamintojas stengiasi parodyti ne tik patį parduodamą produktą, bet ir ką iš jo galima įkvepiančio ir labai norimo nusimegzti. Ir, aišku, jų strėlės sminga taikliai 😉 . Kelios nuotraukos iš skirtingų stendų, kas patraukė mano akį ir nebuvo pamiršta užfiksuoti telefonu. Rico design nertas baltas šalikas su spalvotais spurgiukais ir neoniniu kaspinėliu buvo šitos programos vinis – sunku buvo ištaikyti laisvą vietą prie jo ir mačiau jį po mugės ne vienoje apžvalgoje. Trys raštuoti nuo galvos iki kojų manekenai – iš Novitos stendo. Tai naujausia Novitos kolaboracija su Rolf Ekroth, pademonstruota šių metų sausį Kopenhagos mados savaitės metu. Dvispalvis angliškas stulpelis ir nėrimas vąšeliu (ypač močiutės kvadratėliai) – tas, kas retai palieka mane abejinga 😉 . Stendas su baltai mėlynais mezginiais buvo unikalus šioje parodoje – ir siūlai naujiena, ir jų gamintoja neatstovauja didelės įmonės.

Stendų apipavidalinimas. Mezginiai yra savaime suprantama bet kurio siūlais prekiaujančio dalyvio stendo dalis, bet kiekvienas sau skirtam plotui apipavidalinti ir įrengti skyrė tikrai daug pagalvojimo ir išmonės.

Išsiskyrė Katia firmos stendas, įrengtas kaip rankdarbių mylėtojų baras, kur lėkštelėse vietoj užkandžių ir pyragėlių buvo siūlų kamuoliukai. Kai kas serviravo ir pyragėlius – nertus 🙂 . Kiti iš siūlų kamuoliukų sukūrė ištisas gatves.

Šios įpūdingos nertos skulptūros puošė Gazzal (?) stendą ir nebuvo nurodytas joks autorius, bet pagal stilių jie labai primena Julijos Ustinovos kūrinius.

Kojinės – yra ne ta sritis, kuri būtų praeita nepastebėta, gal tik ne visos užfiksuotos ;( . Portugalai demonstruoja savo megztas kojines iš vilnos su linu, antroje nuotraukoje įtarčiau Novita stendą, bet jau pati nebesu tikra.

Aišku, aplankytas vienas svarbiausių kojinių siūlų gamintojo Regia stendas, kur buvo galima pamatyti visas naujas kolekcijas. Margintų nenufotografavau, mane, kaip ir daugelį mezgėjų pastaruoju metu, traukia vienspalvių teikiamos galimybės ir Regia pademonstravo didelę bei labai gražią ir nešiojamą tekstūriniais raštais megztų kojinių kolekciją.

Atskirą (didelę!) vietą stende užėmė ilgalaikės ir labai sėkmingos Regia kolaboracijos su dizainerių Arne&Carlos duetu pristatymas. Kaip matote, kolekciją sudaro toli gražu ne tik kojinės, kas dar kartą patvirtina, kad tai, ką tradiciškai vadiname kojininiu siūlu, tikrai neapsiriboja mezginiais kojoms.

Tradicinių kojinių siūlų ribas praplečia ir naujausias Regia Premium kolekcijos siūlas iš grynos vilnos be jokio sintetikos priedo. Aš vis dar noriu ginčytis su tokia koncepcija kojinių mezgime, bet tiesa ta, kad vis daugiau žmonių atsisako sintetinių pluoštų ir prie kūno nori turėti tik natūralius. Ir dar, pasikartosiu, kad kojininiai siūlai toli gražu ne vien tik kojinėms tinkami…

Įspūdingi megzti drabužiai mugės dalyvių laukė ne tik stenduose. Jei kitos srities tokio pobūdžio renginiuose paprastai vyrauja dalykiniai kostiumai, tai čia šalia jų lygia greta ėjo ir labai išskirtiniai mezginiai ir akis galėjai paganyti ne tik tarp parodos dalyvių, bet ir (ypač) tarp lankytojų. Kieno išdrįsau paprašyti, tie mielai pozavo, o jų būrį papildo nelabai ryškūs pagauti vaizdai.

Neretai vienos firmos atstovai visi būdavo pasipuošę kokia miela rankų darbo detale, kaip ši nerta eglutė Addi stendo darbuotojų kostiumuose, turinti subtilią užuominą į jų naują kalėdinę seriją ir labdaros akciją – pirkdami kalėdinių spalvų virbalus paremsime gamintojo pasirinktą vaikų hospisą.

Labai ryškia kepuraite pasipuošęs – Martinos Umemuros palydovas, už kurio pasislėpusi ir pati gražiojo Opal Relief siūlo ir kelių originalių dizainų iš neįprastai dažytų siūlų knygų autorė.

Trečia nuotrauka jau ne iš mugės, iš miesto aikštės priešais centrinę stotį. Nes kai pradedi matyti įdomius mezginius, nebegali sustoti…

Maži šalikėliai neužleidžia savo pozicijų. Rico design išleido net atskirą jiems skirtą žurnalą ir aš, aišku, kimbu be slieko 😉 .

Pabaiga jau išėjus iš mugės. Žinoma, skirtingai visi turime laiko, noro ir jėgų, bet jei jau atvyksite į parodą Kiolne, galbūt ištaikysite laiko ir susipažinti su miestu. Praeitais metais aš užsirašiau į poros valandų trukmės Free Walking Tour, mūsų grupę vedė estė aktorė komikė ir tai buvo ne tik fantastinis miesto pažinimas, bet ir viena geriausių tokio pobūdžio ekskursijų. Kai kas, pirštais nerodysime, po gerų dešimties metų sužinojo, kad Kiolnas nėra tik viešbutis, parodų rūmai, Katedra, stotis ir parduotuvių gatvė, kur gali rasti lauktuvių namiškiams. Nereikia turbūt nė sakyti, kad gidas parekomenduos ir įdomiausius muziejus, geriausias vietas užkąsti ir originaliausias dovanas (pvz., Kiolne gaminti (ir gaminami) Napoleono naudoti kvepalai).

Kalbant apie muziejus, Kiolnas turi jų įspūdingų, apie šokolado muziejų daugiau galėtų papasakoti mano dukra (aš tuo metu dirbau ;)), ateičiai paliktas ir Farina kvapų muziejus, klasikinės dailės mylėtojų laukia Wallraf-Richartz muziejus, o šiuolaikinį meną rasite pačiame centre įsikūrusiame labai turtingame ir įspūdingame Ludwig muziejuje.

Taip pat centre įsikūręs mano didysis šių metų atradimas – Kolumba muziejus. Beje, sužinojau jį iš… Gerhardo Schoppelio, susitikusi su juo praeitais metais Kiolne. Jis bandė patekti, bet nesutapo laikai, o aš užsidėjau varnelę ateičiai. Tai yra Kiolno arkivyskupijos šiuolaikinio meno muziejus, kasmet keičiantis ekspoziciją. Šių metų paroda buvo skirta žodžiui : “Word Script Sign” (nuotrauka šalia Kiolno katedros yra iš šios parodos). Prie bilieto kiekvienas lankytojas gauna mini knygelę su visų eksponatų aprašymu ir tai, kas skamba kaip… ilgas ir painus reikalas, iš tiesų yra nepaprastai lakoniškai ir taikliai paruošta bei išdėstyta parodos koncepcija ir kiekvieno autoriaus kūrinio pristatymas. Nesu labai aistringa šiuolaikinio meno gerbėja, bet ši paroda paliko nepaprastą įspūdį.

Aš pati labai mėgstu vienam asmeniui skirtus muziejus, net jei tas asmuo nėra tau labai artimas, dažnai tokiu po to patampa, ir jau kelintus metus dairausi į Kiolne įsikūrusį Käthe Kollwitz muziejų, bet jis uždarytas rekonstrukcijai ir atvers duris tik šių metų rudenį. Planas B kitų metų kelionei?

Ir jau tikrai pabaigai, ar žinojote, kad miestų apželdinime yra labai populiarūs platanai, nes jie efektyviausiai iš visų augalų praturtina aplinką deguonimi?

Mezgėjų kelionės

Turbūt ne vienas mezgantis žmogus keliaudamas susidėlioja maršrutą taip, kad jei ne į muziejų, tai bent į vietinę siūlų parduotuvę kelias nuvestų. O net jei ir specialiai to padaryti nepavyksta, akis kabina viską, susijusį su tavo mėgstamu užsiėmimu. Įkvėpimas ir naujos idėjos mūsų gali laukti pačiose netikėčiausiose vietose 😉 . Platesni horizontai stipriai mus praturtina, uždega, paskatina ir pradžiugina bendryste. Fiksuojame ne tik mezgimo svetur vaizdus, bet ir į kelionių įspūdžių skrynelę dedame smagias su savais mezginiais susijusias akimirkas. Iki šiol su didžiausiu dėkingumu prisimenu vieną naktinę kelionę lėktuvu, kurios metu stiuardas taip aktyviai domėjosi mano mezgimo progresu (pats pasisakė mezgantis), kad skrydžio baimei tąkart vietos nebeliko 😉 .

Pamenate ryškiąsias skareles, kurias Audronė mezgė sau ir draugei specialiai Harry Styles koncertui? Skarelės baigtos, draugės su priderintomis vienodomis maikutėmis Londone. “Akimirka prieš koncertą. “Selfinomės” – pribėgo mergaitė, sako, nufotografuosiu. Ir paklausė apie skarytes: “Did you made them?” Buvo labai malonu 🙂 “

Aš tik sugrįžau iš mezgėjiškų birželio kelionių po Estiją ir Latviją, o į paštą jau atskrieja Laimos laiškas: “Sveikinimai iš Rucavos. Mes skaitome, ką rašote iš Estijos. Linkėjimai nuo Reginos.” Su teminėmis nuotraukomis – gražiausių latviškų pirštinių maketais 🙂 .

Tą savaitę, kai Nato viršūnės Vilniuje sprendė svarbius reikalus, o MZ atostogavo, aš lankiausi Osle ir net specialiai mezginių ar nėrinių neieškodama, prisirinkau telefone jų visai nemenką kolekciją.

Pirmiausia – man šiuo metu įdomiausi ir aktualiausi dalykai: megzti pašluostukai. Kol kas aš subrendau tik iki jų mezgimo, bet manau, ir iki naudojimo priaugsiu. O kad tai yra dalykas aktualus, stilingas ir madingas, liudija ir tai, jog megztų šluosčių nuotraukos (jų turiu ir daugiau, visokiausių spalvų 😉 ) darytos ne kur nors kitur, o pagrindiniuose Norvergijos sostinės muziejų parduotuvėse – nuo liaudies buities muziejaus iki pagrindinio didžiausio naujo Nacionalinio muziejaus. Trečioji nuotrauka iš liaudies buities muziejaus (jau ekspozicijos, ne parduotuvės 😉 ) liudija gają nertų bei megztų puodkėlių ir pašluosčių tradiciją. Kaip ir lovos užtiesalų iš visų laikų populiariausių močiutės kvadratėlių (granny square). Šalia autentiškos XX a. vidurio lovatiesės – tuo pačiu raštu nerta skrybėlaitė iš dabartinės labai prašmatnios ir brangios parduotuvės. Nertas lempos gaubtas nužiūrėtas per langą.

Liaudies buities muziejuje vykstančioje parodoje apie laiko tėkmę, turėjau progos pasigrožėti XVII a. marškiniais, megztais aštuoniakampėmis žvaigždėmis smulkiausiais virbalais iš plono šilko. Viena mezgėja bandė pagaminti repliką (panašūs marškiniai eksponuojami ir kituose muziejuose), kai pradėjusi apskaičiavo, kad vien pagrindui numegzti jai reikės ne mažiau 400 valandų. Be siuvinėjimo. Šilkinės megztos ir siuvinėtos kojinės jiems į porą 😉 .

Nors E. Muncho muziejuje šalia garsaus menininko darbo išeksponuota ir ne mažiau garsi jo citata, kurioje jis deklaruoja, jog daugiau netapys skaitančių vyrų ir mezgančių moterų, o tik gyvus ir jaučiančius žmones, kaimynystėje įsikūręs Nacionalinis muziejus savo parodoje, skirtoje gyvenimui su avimis, visai neignoruoja mezgėjų – tik nuotraukose mezga vyrai! O madai skirtoje ekspozicijoje teko pamatyti ir originalų Kaffe Fassett paltą, iki tol matytą tik knygų nuotraukose.

Dar kelios nuotraukos iš liaudies buities muziejuje įrengtos ekspozicijos, skirtos mezgimo istorijai. Mano dėmesį patraukė stulpelio pagalba išmodeliuotas šalmukas, labai prašmatnus siūlų kamuoliuko laikiklis, virbalai su mezginiu, ir, žinoma, mūsų riešinės 😉 šalia tradicinių ir geriau pažįstamų pirštinių.

Ką gražaus megzto ar nerto šią vasarą keliaudami pamatėte jūs? Pasidalinkite, taip smagu praplėsti savo horizontus net ir neakivaizdiniu būdu 🙂 . Kas nežino kelio į MZ dienoraštį, tai tiesiausias jis per paštą info@mezgimozona.lt, labai laukiam!

Vasaros atostogos

Lietuvos valstybinei šventei susigretinus kalendoriuje su svarbiu Nato viršūnių susitikimu Vilniuje MZ liepos 6-13 dienomis nedirbs. Daugelis iš mūsų tuo metu turbūt turės aplinkybių nulemtas atostogas, todėl iš anksto pasirūpinkite, kad nieko nepritrūktų iki pilnos laimės, t.y., kad viskas, ko gali prireikti svajonių savaitei su virbalais ar vąšeliu, būtų po ranka: 🙂 . Pasimatysime pailsėję, pilni įspūdžių ir… su naujais mezginiais 🙂 .

Item added to cart.
0 items - 0,00 €