Truputį išplaukusioje nuotraukoje – du beveik vienodi megztukai. Moteriško krašteliai – šviesūs, vyriško – tų pačių spalvų dryžiais – tamsūs. Abu megzti iš labai dailaus, bet plonyčio Isager Alpaca 2 siūlo. Man nusistebėjus, kiek čia darbo įdėta, Angelė pritarė – vyrišką megztinį ji mezgė visus devynis mėnesius. “O man tokį pat numezgė mama, per du”,- šypsosi. Specialiai parašiau skaičius (mezgantys žmonės kartais mėgsta skaičiuoti, lyg nuo to priklausytų, ar jie tikrai nevaikščios nuogi ir ar nesušals mirtinai ateinančią žiemą) nes žiūri į tas šviesias ir skaidrias nuotraukas ir supranti, kaip jie nieko nereiškia. Mūsų rankomis kurti drabužiai nebėra kaip seniau išgyvenimo (kad ir labai gražaus, bet gyvybiškai svarbaus) klausimas, tik išstumtas iš gyvenimo realybės, jis labai nenori kraustytis iš mezgėjų galvų 😉 .
Dabar rankomis kuriami drabužiai yra apie darymo džiaugsmą, apie kūrybinius polėkius ir meilę bei rūpestį. Abu megztukai yra numegzti mylimiems žmonėms, apie juos galvojant – gal tada atvirkščiai, kuo ilgiau mezgi, tuo geriau?
Ir jei tekstilė dėl savo trapumo ir praktinio panaudojimo turi gana trumpą laiką, tai šie megztukai, įamžinti paveiksle, gyvens per amžius.
Angelė Šyvokaitė
„Pažiūrėsim kaip susiklostys”
2025, aliejus, drobė, 80x110cm
“Paveikslu kalbu apie dviejų žmonių plevenimą, bangavimą. Gyvenimo klostės bei megztukų klostės. Visos akys numegztos su meile ir mintimis apie jį. Yra prietaras, kad negalima megzti draugui megztuko. Šie megztukai tampa vėliava, pakabinama gyvenamajame sklype. Sustingęs vėliavos plevėsavimas. Išbandymas. Megztukų pasimatavimas.“
Angelės Šyvokaitės kartu su mama megzti megztiniai ir nuotraukos bei paveikslas. Siūlai – Isager Alpaca 2 11 ir 47.
