Dizainerė Heidi Kirrmaier šį savo naują modelį sugalvojo kaip jaukų megztuką savaitgalio pusryčiams, šuniui pavedžioti, ką mielai užsimestume ryte ant pižamos.
Naminis megztukas iš “Rowan Felted Tweed”??… Na, Rokfeleriai taip pat pusryčiauja. Kartais ir su pižamom;).
Rūtos Strumskienės megztas megztukas ir nuotraukos, modelis – “Tea with Jam and Bread”, siūlai – Rowan Felted Tweed 167, 178, 160.
“Šitą kombinezoną mezgiau, beveik numezgusi išardžiau, nebežadėjau megzti, paskui vėl pradėjau ir galų gale numezgiau – atrodo, kad tai truko visą amžinybę…Tai turėtų būti dovana bendradarbės, su kuria viename kabinete dirbom, dukrytei. Kaip visada labai sunku dovanoti – atrodo ir tas ne taip, ir anas, gal per šiurkštu bus, gal mamai nepatiks…”
Dovanoji dažnai pernelyg kritiškai savo atžvilgiu nusiteikęs, o va gauti tokias dovanas – lyg dangišką maną.
Nebepamenu tiksliai, kuriame L. M. Montgomery romane yra epizodas, jamee susitinka dvi ūkininkės, viena jų kaip tik siuva ir siuvinėja marškinėlius būsimam kaimynės kūdikiui, devintam ar dešimtam. Toji kaimynė be krūvos vaikų turi dar tinginį ir girtuoklį vyrą, pati yra visai nusiplūkusi ir nuo ūkio darbų, ir nuo gausios šeimynos, ir nuo dažnų gimdymų, jai ne iki marškinėlių siuvinėjimo… Rūpestinga kaimynė baigia paskutinį dygsnį ir su palengvėjimu atsidūsta, pagaliau jauniausias didžiulės šeimynos narys gali ateiti į pasaulį! Be abejo, romane aprašyti laikai, kai jokių drabužių parduotuvių, ypač vaikams, nebuvo ir viskas buvo gaminama namuose, bet kažkas yra tokio teisingo, tokio tikro tame marškinėlių pabaigime. Ateidamas į šį pasaulį vaikas turi prigimtinę teisę būti aprūpintas viskuo, kas geriausia. O kas gali būti geriau už šiltus savo rankomis pagamintus daikčiukus?
Aurelijos Trakienės megztas komplektėlis kūdikiui, kombinezonas, kepurytė ir batukai. Kepurytės modelis – “Elf hat“, batukai – “Baby Merry-Jane – Booties“, siūlai – Aade Long 8/2 artistic (pink-beige).
“Čia panaudoti Noro likučiai, kuriuos teko išpreparuoti mezgant Vijoklių pašvaistę, nes jau truputį per daug spalvų ten buvo :)”.
Dar visai neseniai, perskaičius tokį sakinį, man akyse taip tamsu iš pasipiktinimo pasidarytų, jog jokių pirštinių nebematyčiau, o dabar perskaitau ir galvoju: “Kokios gražios pirštinės ir kaip smagiai nufotografuota!” Noro preparavimas man iki šiol kvepia lengva šventvagyste, bet tiek draskius kitus siūlus į kairę ir į dešinę, sukus juos visom įmanomom ir neįmanomom kryptim, kad gautum tai, ką nori gauti, o ne tik tai, ką tau siūlo gamintojas, supranti, kad ir Noro – jokia išimtis. Nes ne tu turi tarnauti siūlams, o jie – tavo tikslui pasiekti. Kuo anksčiau tą supranti, tuo mažiau liapsusų ir tuo daugiau džiaugsmo.
Dabar, gavus Daivos žinutę, ar turiu tokios ir tokios spalvos Noro Kureyon, į mano klausimą, ką darys, ji atrašo: “Ai, truputį padraskysiu ir bus megztukas” ir aš negriūnu be sąmonės veidu į klaviatūrą, o ramiai atsakau: “Taip, 11”. Ir laukiu šedevro, visai nebūtinai megztuko… Juk pirštinės labai gražios, tiesa?:)
Virginijos Sankalienės megztos ir fotografuotos pirštinės, siūlai – Noro Silk Garden Sock S313 su namine balta vilna. Raštas iš Anu Roud ir Anu Kotli knygos “KIRI KARI”.{jcomments on}
Pasivaikščiojimas po kapines nuteikia filosofiškai. Žvelgdamos į neaprėpiamus plotus kapų, tų paskutinių žmogaus pėdsakų šioje žemėje, kalbėjomės su dukra, ką žmogus po savęs palieka be paminklo, kur labiausiai jį prisimeni ir, svarbiausia, ką palieki pats… Todėl ir mezginiai, į kuriuos krypsta akys, tokie… rimti ir nevienadieniai. Angliškuose modelių aprašymuose labai paplitęs terminas “heritage knitting”, tiksliausiai nusakantis tą, ką matot pakabintą ant virvės spalvotais segtukais – paveldą, megztą palikimą. Tik jei santykiuose su gyvais ir mirusiais – klaustukų miškas, čia – vieni šauktukai ir dar daugtaškis… atsidūsėjimui:).
Prie šios antklodės prisilietusios trys kartos.
Audronės mama mezgė tuos juodus kvadratėlius net dvejus metus!
Audronė prisidėjo spalvotais ir dabar ropinėja ant kelių komponuodama viską į savo vietas.
Siūlai iš lagamino, vietinio. Tokios ir turi būti autentiškos antklodės iš gabaliukų – iš tikrų likučių, ne dirbtinai pasendintų skiautelių; tikrame ūkyje viskas naudojama pagal paskirtį.
Ką bendra su MZ?
Gal tas vos įžiūrimas juodai baltas langelis, iliuzinio mezgimo kursų reliktas?..
O gal labiausiai meilės mezgimui, siūlams, dalijimosi ir džiaugsmo dvasia…
Trečia karta fotografavo (jei Audronės vyras – labai atsiprašau), o jei ir ne ji – dukros vietoje aš šį mezginį priglobčiau ir pasiimčiau į savo namus, kai juos kurs.
Kaip savo giminės moterų apsaugą, meilę ir šilumą. Ar svarbu, kokios spalvos tie kvadratėliai?…
Audronės Steponaitienės kartu su mama megzta antklodė ir nuotraukos.{jcomments on}