Pasivaikščiojimas po kapines nuteikia filosofiškai. Žvelgdamos į neaprėpiamus plotus kapų, tų paskutinių žmogaus pėdsakų šioje žemėje, kalbėjomės su dukra, ką žmogus po savęs palieka be paminklo, kur labiausiai jį prisimeni ir, svarbiausia, ką palieki pats… Todėl ir mezginiai, į kuriuos krypsta akys, tokie… rimti ir nevienadieniai. Angliškuose modelių aprašymuose labai paplitęs terminas “heritage knitting”, tiksliausiai nusakantis tą, ką matot pakabintą ant virvės spalvotais segtukais – paveldą, megztą palikimą. Tik jei santykiuose su gyvais ir mirusiais – klaustukų miškas, čia – vieni šauktukai ir dar daugtaškis… atsidūsėjimui:).
Prie šios antklodės prisilietusios trys kartos.
Audronės mama mezgė tuos juodus kvadratėlius net dvejus metus!
Audronė prisidėjo spalvotais ir dabar ropinėja ant kelių komponuodama viską į savo vietas.
Siūlai iš lagamino, vietinio. Tokios ir turi būti autentiškos antklodės iš gabaliukų – iš tikrų likučių, ne dirbtinai pasendintų skiautelių; tikrame ūkyje viskas naudojama pagal paskirtį.
Ką bendra su MZ?
Gal tas vos įžiūrimas juodai baltas langelis, iliuzinio mezgimo kursų reliktas?..
O gal labiausiai meilės mezgimui, siūlams, dalijimosi ir džiaugsmo dvasia…
Trečia karta fotografavo (jei Audronės vyras – labai atsiprašau), o jei ir ne ji – dukros vietoje aš šį mezginį priglobčiau ir pasiimčiau į savo namus, kai juos kurs.
Kaip savo giminės moterų apsaugą, meilę ir šilumą. Ar svarbu, kokios spalvos tie kvadratėliai?…
Audronės Steponaitienės kartu su mama megzta antklodė ir nuotraukos.{jcomments on}