„Čia panaudoti Noro likučiai, kuriuos teko išpreparuoti mezgant Vijoklių pašvaistę, nes jau truputį per daug spalvų ten buvo :)”.
Dar visai neseniai, perskaičius tokį sakinį, man akyse taip tamsu iš pasipiktinimo pasidarytų, jog jokių pirštinių nebematyčiau, o dabar perskaitau ir galvoju: „Kokios gražios pirštinės ir kaip smagiai nufotografuota!” Noro preparavimas man iki šiol kvepia lengva šventvagyste, bet tiek draskius kitus siūlus į kairę ir į dešinę, sukus juos visom įmanomom ir neįmanomom kryptim, kad gautum tai, ką nori gauti, o ne tik tai, ką tau siūlo gamintojas, supranti, kad ir Noro – jokia išimtis. Nes ne tu turi tarnauti siūlams, o jie – tavo tikslui pasiekti. Kuo anksčiau tą supranti, tuo mažiau liapsusų ir tuo daugiau džiaugsmo.
Dabar, gavus Daivos žinutę, ar turiu tokios ir tokios spalvos Noro Kureyon, į mano klausimą, ką darys, ji atrašo: „Ai, truputį padraskysiu ir bus megztukas” ir aš negriūnu be sąmonės veidu į klaviatūrą, o ramiai atsakau: „Taip, 11”. Ir laukiu šedevro, visai nebūtinai megztuko… Juk pirštinės labai gražios, tiesa?:)
Virginijos Sankalienės megztos ir fotografuotos pirštinės, siūlai – Noro Silk Garden Sock S313 su namine balta vilna. Raštas iš Anu Roud ir Anu Kotli knygos „KIRI KARI”.{jcomments on}