“Šitą kombinezoną mezgiau, beveik numezgusi išardžiau, nebežadėjau megzti, paskui vėl pradėjau ir galų gale numezgiau – atrodo, kad tai truko visą amžinybę…Tai turėtų būti dovana bendradarbės, su kuria viename kabinete dirbom, dukrytei. Kaip visada labai sunku dovanoti – atrodo ir tas ne taip, ir anas, gal per šiurkštu bus, gal mamai nepatiks…”
Dovanoji dažnai pernelyg kritiškai savo atžvilgiu nusiteikęs, o va gauti tokias dovanas – lyg dangišką maną.
Nebepamenu tiksliai, kuriame L. M. Montgomery romane yra epizodas, jamee susitinka dvi ūkininkės, viena jų kaip tik siuva ir siuvinėja marškinėlius būsimam kaimynės kūdikiui, devintam ar dešimtam. Toji kaimynė be krūvos vaikų turi dar tinginį ir girtuoklį vyrą, pati yra visai nusiplūkusi ir nuo ūkio darbų, ir nuo gausios šeimynos, ir nuo dažnų gimdymų, jai ne iki marškinėlių siuvinėjimo… Rūpestinga kaimynė baigia paskutinį dygsnį ir su palengvėjimu atsidūsta, pagaliau jauniausias didžiulės šeimynos narys gali ateiti į pasaulį! Be abejo, romane aprašyti laikai, kai jokių drabužių parduotuvių, ypač vaikams, nebuvo ir viskas buvo gaminama namuose, bet kažkas yra tokio teisingo, tokio tikro tame marškinėlių pabaigime. Ateidamas į šį pasaulį vaikas turi prigimtinę teisę būti aprūpintas viskuo, kas geriausia. O kas gali būti geriau už šiltus savo rankomis pagamintus daikčiukus?
Aurelijos Trakienės megztas komplektėlis kūdikiui, kombinezonas, kepurytė ir batukai. Kepurytės modelis – “Elf hat“, batukai – “Baby Merry-Jane – Booties“, siūlai – Aade Long 8/2 artistic (pink-beige).