Archyvas 2012

Vieną labai šaltą, tamsų ir labai snieguotą vakarą į parduotuvę užsuko pavasario pranašas aka Hana su žydinčia dovana ir pasakė: “Tu tik pagalvok, kad už dviejų savaičių bus pavasaris”. Sunku patikėti! “Ir nereikia, tik pagalvok”.

Aš pagalvojau:

Tiems, kas norėtų pagalvoti kartu, siūlau pamąstyti ir apie tokio artimo (hm, hm?) pavasario garderobą.

Galima apšilimui pradėti nuo smulkmenos – lengvos plonos kepuraitės pavasario pavakario spalvos.

Kepuraitės modelis (kiek modifikuotas) – Hado Slouch, siūlai: Noro Kureyon sock S150 kas antrą eilutę su Regia Design Line Hand-dye Effect by Kaffe Fassett (Fog).

Žinau, šiandien kalba apie meilę tarp žmonių, kitos lyties, pageidautina. Bet kadangi šis dienoraštis yra apie mezgimą, tai pasinaudodama proga, norėčiau dar kartą prisipažinti jam meilėje.

Jei būčiau mokinukė, išsiųsčiau šiandieną nemažai širdelių, nesu vienintelės meilės žmogus. Labai myliu išieškotus minimalistinius sprendimus, dažnai monochrominius, taip pat netikėtus spalvinius derinius. Turiu mylimus dizainerius – nusiųsčiau širdeles Kaffe Fassett, Eisaku Noro, Erikai Knight ir dar visai krūvai kitų, kuriančių ne tik gražius siūlus, bet ir gražius modelius. Nusiųsčiau daug širdelių MZ pasirodantiems kūrybiškiems žmonėms, jų projektai džiugina ir įkvepia. Bet pačioje giliausioje mano šerdyje gyvena “kuo daugiau, tuo geriau”, kuris visai nesipyksta su “mažiau yra geriau”*. Mano svajonių projektas – languotas su dryžuotu, šalia kas nors žirniukais, ir daug daug spalvų. Man taip patinka spalvos, faktūros, netikėčiausi jų deriniai. Negaliu nusiųsti meilės laiško savo vaikystės puodkelėms iš atsitiktinių siūlų galiukų (ir tokių skirtingų kokios 6 gijos kartu sudėtos), nes jų paprasčiausiai nebeliko. Todėl pati didžiausia ir raudoniausia širdelė būtų skirta skuduriniam kilimėliui. Tikram, iš pačių įvairiausių spalvotų senų audinių juostelių…

Ši skara – mano daiktiškas meilės prisipažinimas. Iš atsitiktinių siūlų galų, kurie keičiami kas eilutę. Su galais jokių problemų – jie paliekami, paskui surišami į kurtus.

Žinojau tą raštą ir anksčiau, bet reikėjo pamatyti šį projektą, kad užsidegtų lemputė. Norėjau skaros, ne šaliko. Mąsčiau apie įvairias dryžavimo kryptis, bet viską nulėmė pasiliekantys galai, kurie turėjo būti neskausmingai sutvarkyti. Dėl tos priežasties nemezgiau kaklo, kurio norėjau dar labiau už skarą.

Raštas – paprasčiau nebūna: kelios akys gerosiomis, kelios – išvirkčiosiomis megztos. Kitoje pusėje – atvirkčiai, buvusios geros mezgamos išvirkščiai, išvirkščios – gerai. Gaunasi vertikalios ripso juostelės (man labai patiko, kad rašto dryžiai vertikalūs, o spalvų – horizontalūs), tik jos pasislinkusios per vieną eilę. Šis raštas labai įdomiai atrodo ir megztas dviem spalvom – ne tokio ekstrymo mėgėjams. Mano įkvėpimo šaltinis megztas tolygiais vertikaliais dryžiukais po 4 akis, aš norėjau kiek dinamikos (spalvų neužteko), tai viena juosta iš 4 akių, kita – iš 2.

Labai daug ir tokių pačių to paties daikto nuotraukų liudija mano karštą meilę šiai skarai. Tie, kurie kada fotografavo ir tuo metu buvo įsimylėję, prisiminkit, kiek daug “tokių pačių” jūsų meilės objekto nuotraukų regėjo kompiuteris ar fotopopierius: prie to namo, prie ano, prie lango, galva pasukta taip, apšvietimas toks ir taip iki įsimylėjimo pabaigos.

*Tą labai gražiai atskleidžia viena situacija iš M. Albom knygos “Antradieniai su Moriu”. Senas ligotas profesorius kalbasi su buvusiu studentu apie nuolatinę priešybių kovą. Gyvenimas – lyg pastovios imtynės. “Kas laimi?”, klausia studentas. “Laimi meilė. Meilė visada laimi”.

Mano garsi ir vieša meilė likučiams (ir “likučiams”) ir atjaučianti giminingų sielų širdis (čia aš apie kitas mezgėjas, ta proga joms didelis didelis AČIŪ!) lemia mano gan gausias jų atsargas. Dar gerokai prieš Kalėdas svajojau iš įvairiausių storų vilnonių siūlų numegzti tokius kaklus ne vienai draugei (gal net ir draugui), bet taip besvajojant Kalėdos atėjo ir praėjo…

Bet žiema vis dėlto nepraėjo ir spėjau Kristinai numegzti pirmąjį variantą. Ji ir pati labai man padėjo trypčiodama už nugaros (“Pažiūrėk, kokį megztinį radau, norėtum?” “Noriu to kaklo, kur pradėjai”… ir t.t. ir t.t.).

Apie tokius du ar daugiau kartų apsisukusius kaklus jau rašiau užpraeitų metų rudenį ir praeitą žiemą pati negalėjau atsidžiaugti mamos megztu. Viengubas jis daugiau dekoratyvus dalykas, o toks, dvigubas tikrai sėkmingai gali pakeisti šaliką. Mano nuomone, dar sėkmingiau.

Planavau pagal pradinį sumanymą megzti iš įvairių spalvų paprastu ripsu,

tik netikėtai iš niekur atsirado dvibuga pynė

ir kiek pasisukiojus užgęso.

Antras variantas – kitai jaunai mergaitei – taip pat ripsu prasidėjo ir taip pat nuo jo nutolo. Prasidėjo ne tik ripsu, o dviem kukliom pynelėm šonuose. Pridėjus kitą spalvą, toliau tas pats ripsas nesižiūrėjo, tai pasinaudojau Daivos idėja ir keisdama kiekvieną spalvą ėmiau keisti ir vidurio raštą. Norėjau, kad raštai harmoningai vienas iš kito išplauktų ir būtų dvipusiai.

Rezultatas – senovinė “mezgimo knyga”. Matėt visi turbūt muziejuose ar knygose tokius senovinius semplerius – siuvinėjimo ar mezgimo raštų, kai visiems prieinamų raštų knygų nebuvo, o reikėjo juos surinkti, mokytis ir išsaugoti. Kaip mokymosi pavyzdys šis kaklas didokas, bet sudėjau pačius populiariausius ir mano mėgstamiausius šalikų raštus:

	{jcomments on}

Siūlų parduotuvė atnešė į mano gyvenimą daug – taip, ir siūlų:) – mezgančių žmonių. Ir jei iki šiol vienintelė mano draugė ištikimai man dovanojo siūlus kiekvienam gimtadieniui, tai per šių metų šventes aš kaip niekada anksčiau praturtėjau pačiais gražiausiais ir įdomiausiais siūlais. Juk kas geriau supras mezgėją už kitą mezgėją? O jei žmogus jau prieina tokią ribą, kaip siūlų parduotuvė, tai siūlai jį turi labai labai džiuginti ir dominti. Siūlus myli visos mezgėjos. Galim kiek norim skelbti visokias dietas, moratoriumus, dejuoti, kad jų per daug, siūlai traukia. Kaip lengvai išsiskiriam su senais daiktais, drabužiais, o lagaminas, į kurį galim padėt nereikalingus siūlus kaip pustuštis, taip pustuštis…

Viena iš dovanų buvo labai švelnūs ir gražūs Araucania “Copihue”, rankom dažyta alpaka. Su margintais trumpais gabalais siūlais gana komplikuotas mezgimas. Patys jie sruogoje – puikiausia interjero puošmena, jų jau nereikia kišti nei į palovius, nei į jokias antresoles. Išeksponuoji gerai matomoje vietoje ir gėriesi. Bet niekada nežinai, kaip jie atrodys mezginy, kaip susidėlios spalvos. Todėl visai verta priderinti kokį vienspalvį siūlą, kuris lyg rėmas paveiksle viską sustatytų į vietas. Vieną variantą jau seniau matėte, ten vienspalvis su margu mezgami augaliniais raštais. Yra ir dar vienas mano labai mėgstamas būdas – vienos eilutės dryžiukai. Vieną eilutę mezgi margu, kitą – vienspalviu. Vienspalvis suskaido galimas spalvų dėmes (pooling) ir suteikia papildomų spalvų. Rodau tobulą variantą – Jurgos P.R. tuniką:

Viena eilutė Araucania Ranco Multy, kita – Drops Alpaca.

Gėrėjausi savo siūlais interjere neilgai. Pastebėjau labai man patikusią liemenę testerių grupėje, siūlo storis tiko idealiai, prisitaikiau jau anksčiau Rūtos J. išbandytą derinį (su Drops Nepal) ir pirmyn. Kiek kartų buvau nusprendusi nesiimti jokių testavimų, ir taip pačios galva braška nuo idėjų, bet po šio karto pakeičiau savo nuomonę. Kai darai ką savo, dažnai eini jau pramintu taku, darai, ką įpratęs, kaip visada darei… Testuojamame mezginy turi daryti viską labai tiksliai – tam ir testas. Ši liemenė, be smagaus rūbo, man padovanojo du naujus dalykus. Ne naujus, žinomus, bet vis apeinamus.

Pirmas – contiguous metodas, pagal kurį megztinis mezgamas nuo viršaus, bet ne tradicinėm reglano, o statytom rankovėm. Raverly daug susidomėjusių ta banga, ne vieną mezginį patį čiupinėjau, taip, labai įdomu ir novatoriška, bet gi aš moku megzti paprastas statytas rankoves nuo apačios, įsiuvimas man jokių problemų nekelia, gal taip ir megsiu. Ši liemenė buvo megzta būtent tuo naujuoju metodu ir aš norom nenorom turėjau pati nueiti šį kelią. Turiu pripažinti, kad geriau įstatytų rankovių nesu turėjus.

Antras “atradimas” visai juokingas – pynių mezgimas su pagalbiniu virbalu. Daug pynių mezgiau ir visada apsieidavau be jo, kitos mezgėjos mane įtikinėjo, kad su pagalbiniu virbalu yra daug greičiau ir paprasčiau, bet visi žinom, kad kiečiausias dalykas pasaulyje yra ne deimantas, o išankstinė nuomonė… Nebuvau prieš tą pagalbinį virbalą nusistačius, bet man gerai ir taip, o rutinos didi jėga. Su šia pyne kapituliavau. Pati aš tokios nebūčiau išsirinkusi ir gal taip ir nugyvenus gyvenimą be to pagalbinio virbalo, bet tiek daug akių ir dar slidi alpaka!.. Paėmiau tą kreivą mažą virbalą ir po kiek laiko komfortabilaus mezgimo turėjau su pripažinti, jog niekad pynių megzti nemėgau, dariau jas tik dėl rezultato, o tas akių gaudymas ore gerokai stabdė mezgimą ir mažino jo teikiamą malonumą.

Trečia “atradimas” skirtas jums – jei kada gausit kokio labai įdomaus ar originalaus siūlo ir norėsit jį “įrėminti”, MZ visada parūpins tinkamo storio ir spalvos rėmelį. Ar pastebėjot, kaip Araucania siūlai “limpa” su Drops produkcija? 😉

Originalus dizainerės variantas iš balto tvido, greičiausiai jis ir pagimdė pavadinimą (“Yeti pull”), nes priminė sniego žmogų storu baltu kailiu. Aš prie rausvai melsvos Araunia Copihue derinau trijų spalvų Drops Nepalą, kad nuo šviesiai žalsvo pereitų prie melsvo. Todėl mano variantas galėtų vadintis “Sniego žmogus saulei leidžiantis, žiūrint į jį pro žaliuzes”.

Ta proga labai smagu dar kartą pasakyti “AČIŪ!” visiems brangiems draugams, ir už siūlus naujus, žinoma;), bet labiausiai už tai, kur tie siūlai nuveda – naujus atradimus, naujus kelius, naujus modelius ir patį brangiausią dalyką – daug konfortabilesnį net už pagalbinį virbalą pynėms – giminingą sielą šalia.

Liemenės modelis – Yeti Pullover, siūlai – Araucania Copihue 903 su Drops Nepal 7120, 7139, 6220. Antra ir trečia nuotraukos – Jurgos P.R., jos pačios megzta tunika pagal B.Walker aprašytą reglano mezgimą nuo viršaus, siūlai – Araucania Ranco multy 2750 su Drops Alpaca 8120.{jcomments on}