Mano garsi ir vieša meilė likučiams (ir „likučiams”) ir atjaučianti giminingų sielų širdis (čia aš apie kitas mezgėjas, ta proga joms didelis didelis AČIŪ!) lemia mano gan gausias jų atsargas. Dar gerokai prieš Kalėdas svajojau iš įvairiausių storų vilnonių siūlų numegzti tokius kaklus ne vienai draugei (gal net ir draugui), bet taip besvajojant Kalėdos atėjo ir praėjo…
Bet žiema vis dėlto nepraėjo ir spėjau Kristinai numegzti pirmąjį variantą. Ji ir pati labai man padėjo trypčiodama už nugaros („Pažiūrėk, kokį megztinį radau, norėtum?” „Noriu to kaklo, kur pradėjai”… ir t.t. ir t.t.).
Apie tokius du ar daugiau kartų apsisukusius kaklus jau rašiau užpraeitų metų rudenį ir praeitą žiemą pati negalėjau atsidžiaugti mamos megztu. Viengubas jis daugiau dekoratyvus dalykas, o toks, dvigubas tikrai sėkmingai gali pakeisti šaliką. Mano nuomone, dar sėkmingiau.
Planavau pagal pradinį sumanymą megzti iš įvairių spalvų paprastu ripsu,
tik netikėtai iš niekur atsirado dvibuga pynė
ir kiek pasisukiojus užgęso.
Antras variantas – kitai jaunai mergaitei – taip pat ripsu prasidėjo ir taip pat nuo jo nutolo. Prasidėjo ne tik ripsu, o dviem kukliom pynelėm šonuose. Pridėjus kitą spalvą, toliau tas pats ripsas nesižiūrėjo, tai pasinaudojau Daivos idėja ir keisdama kiekvieną spalvą ėmiau keisti ir vidurio raštą. Norėjau, kad raštai harmoningai vienas iš kito išplauktų ir būtų dvipusiai.
Rezultatas – senovinė „mezgimo knyga”. Matėt visi turbūt muziejuose ar knygose tokius senovinius semplerius – siuvinėjimo ar mezgimo raštų, kai visiems prieinamų raštų knygų nebuvo, o reikėjo juos surinkti, mokytis ir išsaugoti. Kaip mokymosi pavyzdys šis kaklas didokas, bet sudėjau pačius populiariausius ir mano mėgstamiausius šalikų raštus:
{jcomments on} |