Archyvas 2012

Mezgėjos yra dosnūs žmonės ir paprastai apsimezgę yra ne tik pačios, bet sušildytas ir papuoštas visas ratas artimųjų.

Rodau visas šias riešines – tik viena siaura mezgimo meno sritis – pasigrožėjimui ir pagalvojimui, kasdieną maunantis šildančias apyrankes, apie tas, kurių rankomis gimsta šie maži juvelyriniai daikčiukai.

Riešinėms reikia labai nedaug siūlų, ne karvės vertės ir karoliukų, joms tik daug darbo reikia. Ar Kalėdos – ne puiki proga padėkoti ir  pamaloninti tas daug darbo atliekančias rankas?

Net vienas geros plonytės vilnos kamuoliukas – smulkmena, bet labai maloni. Apsižiūrėkit, kokias spalvas nešioja pati mezgėja, kuri – oi kaip dažnai – tas iš patarlės batsiuvys be batų!

Kraitelė spalvotų kamuoliukų (riešinėms užtenka vieno paties mažiausio 50g) – puiki dovana po eglute ir džiaugsmas ilgiems mėnesiams į priekį.

Gal ji dar nebandė labai šiltos alpakos?

Ar elegantiško derinio su šilku?

Pažiūrėkite į jos virbalus, kurie labai linkę badyti skyles, ar ne laikas įtaisyti jai naujus, lygius ir glotnius?

Ar pasirūpinti antpirščiais, apsaugosiančiais tas sužeistas vietas nuo tolesnio žalojimo?

O gal ji dar neturi – sunku patikėti, bet… – I.Juškienės knygos „Riešinės”?

Ar vargsta sekdama raštą – toks menkas prietaisėlis gerokai pagražins jos kūrybinį gyvenimą. Kaip ir dailios smailios žirklutės-gervelės, apie kurias svajoja kiekviena rankdarbistė – juk žmogus, kuriantis grožį, labai jį vertina…

Pirmosios dvi poros megztos Gražvydės Norkienės, siūlai – latviška Ogrės vilna ir Merino Land 17, pirmųjų riešinių raštas – „Rugsėjo pirštinės„, antrojo -nebeatseku. Trečioji pora megzta ir fotografuota Jurgitos Bulvičienės, siūlai – Fine wool, ketvirtoji ir penktoji – Aldonos Puteikienės, pirmosios modelis – „Lithuanian wristwarmers”, antrosios rašto kilmės nežinau, siūlai – latviška Ogrės vilna. Žemiau einančios dvi poros megztos Bronės Paužuolienės, siūlai – Baby merino 17 ir 19, pimųjų raštas čia, antrųjų, neatseku. Likusios 3 poros megztos iš latviškos Ogrės vilnos, pirmoms dviems poroms raštas iš islandiškų raštų knygos „Islensk Sjonabok”, paskutiniosios – iš M.Slava knygos „Latviesu rakstainie cimdi”.{jcomments on}

Tikrai neteigsiu, kad šitie megzti burbulai – viens du ir bus ant jūsų eglės. Ypač tiek daug, kiek matote ant kaip kieno eglės. Ar vyno butelio…

Dviems norvergų dizaineriams Arne ir Carlos tik išleidus savo megztų burbulų knygą, išpopuliarėjo jie be galo. Ir ne veltui. Nes yra jaukūs, gražūs, puikiausia namų puošmena ir šilta dovana savo artimui.

Knygoje yra 55 burbulai, Daiva J., draugaujanti su skaičiais, sumetė, kad kas savaitę mezgant po burbulą (vienas juokas, tiesa?), Kalėdoms turėsime įspūdingą kolekciją (nuo knygos išleidimo daug entiuziastų dizainerių pastangomis ji tapo žymiai skaitlingesnė). Na kam prie širdies toks apdairumas. Man tiesiog rankos nekiltų imtis eglutės puošmenų sausį, jau nekalbant apie kovą ar liepą. Va, rudeniui įpusėjus, jau ir Kalėdomis galima imti rūpintis. Dažniausiai, žinoma, jau būna per vėlu dideliems projektams, bet man geriau mažiau, užtat su nusiteikimu. Vartau dabar  N.Lawson knygą „Nigella Christmas”, ieškodama įkvėpimo Kalėdų stalui, ji cituoja vieną knygą, skirtą būtent šioms, svarbiausioms žiemos šventėms, kurioje sausio 1 dieną siūloma pradėti rūpintis kalėdiniu pudingu gruodžio mėnesiui. Skanių namų deivei nuo to tik rankos nusvyra… ir man kartu su ja.

Savo pasiteisinimui paskaičiavau kitaip: jei per kiekvienas Kalėdas numegsiu po kelis burbulus, po n metų turėsiu įspūdingą kolekciją. Jei ne aš, tai mano vaikai. Šiais metais, deja, nenumezgiau nei vieno ir džiaugiuosi pernykščiais penkiais (iš jų – pora Kornelijos) ir nauju šeštu, mano pusseserės Sigutės dovanotu:)

Ir ilgesingai dūsauju žiūrėdama į įspūdingą Gitanos šių metų derlių.

Dūsauk nedūsavęs, įspūdingos kolekcijos šiuo laiku jau nebepadarysi, nes iš visų pusių spaudžia patys įvairiausi šventiniai reikalai, bet vieną kitą burbulą numegzti dar spėsite vakare vaikus suguldę ar pyragus iškepę. Net ir tie keli tikrai sušildys ir nušvies namus. Ar artimojo širdį, padovanoti jo namams papuošti.

Pirmosios trys nuotraukos – Aurelijos Mikalauskaitės, likusios – Gitanos Gricienės, jose – autorių megzti burbulai, modelis – „Julekuler„, siūlai – Karisma 01, 05, 48. {jcomments on}

Daiva turi patirtį su Noro siūlais ir šalikas iš tos spalvos, šviečiančios tarp pilkų dryžiukų, jai – ne pirmasis. Noro siūlai yra labai ryškūs. Nebūtinai ta tiesiogine žodžio prasme. Jie yra ryškaus charakterio, nesvarbu kokio kolorito kamuoliukus rinksitės, apsirengusią tokiu mezginiu, į jus ne vienas atsisuks gatvėje. Daiva, turinti megztuką iš žaliai-mėlynų tonų Noro Kureyon, jo nesirengia, kai nenori visą laiką būti dėmesio centre. Dukra Gintarė vaikšto su mamos megztu raudonų spalvų šaliku ir nuolat atsakinėja į komplimentus. Žodžiu, ryškūs mezginiai kaip ir ryški šviesa kartais gali truputį varginti. Ar, gražiau kalbant, nedžiuginti… Kaip nedžiugino Daivos, kuri ne tik nebijo, bet labai myli spalvas, buvęs šalikas.

Ir permezgė jį, tokį ryškų ryškų, suderinusi su pačia pilkiausia Sirri vilna. Džiuginti skara pradėjo nuo pat pirmųjų mezgimo eilučių ir nenustoja džiuginti iki šiol.

Ir tinka prie visko, ir ryšku ir ne per ryšku tuo pat metu. Ir svarbiausia – kaip tokiame kontraste suspindi ir atsiskleidžia abi spalvos! Ne veltui gamtoje ryškūs patinai derinasi prie pilkų savo draugių, kontraste abi sudedamosios dalys tampa dar ryškesnės, pačios rodosi ir kitą nušviečia.

Kur aš lenkiu prieš šventes? Pereinamų spalvų siūlai yra paprastai brangesni už savo vienspalvius giminaičius dėl tos pačios paprastos priežasties, kad jų gamyba sudėtingesnė ir kai kam rankos nusvyra paskaičiavus, kiek kainuotų tas maišelis visam daiktui mylimai mezgėjai po eglute. Galite drąsiai bandyti dvigubai rėžtį kiekį ir pasiūlyti pažaisti su įmantriom spalvom dozuotai, labai dažnai nuo kuklaus kontrastingo priedo jos tik išloš!

Daivos Kirvelienės megzta skara, modelis – „Autumn sun„, siūlai – Sirri 5/3 C20 su Noro Kureyon 220.{jcomments on}

Labai tikiuosi, kad iki švenčių likusi savaitė jums neatrodo katastrofiškai mažas laiko tarpas ir jūs dar turite keletą laisvų valandų paskutinės minutės dovanoms. Be nemirtingų puodkelių turiu dar vieną labai pasiteisinusį modelį, kurį naudojam tiek savo šeimoje, tiek sėkmingai dovanojam – štai tokios megztos šleputės.

Megzti šias šleputes mane išmokino mano draugė Eglė, kai mano vyriausiajam vaikui buvo gal vieneri. Ir nuo tada nepirkom jokių kitokių šlepečių nei  vienam šeimos nariui. Vyresnėlis per tą laiką užsiaugino savo koją iki 44 dydžio… Džiaugėsi jomis ir draugai. Megztos šleputės – puiki išeitis kelionėje, kai norisi kažko savo, šilto, bet neužimančio daug  vietos lagamine.  Ideali paskutinės minutės dovana, nes mezgant storais siūlais užims visai nedaug laiko. Beje, apie siūlus. Seniau jas megzdavom panašiai kaip kojines – iš to, kas nelabai jau tinka kam kitam. Nesvarbu joms, kad siūlas neminkštas ar pakandantis, koja viską atlaiko. Rezultatas toks pats kaip su kojinėmis – praeina kiek laiko ir skylės netrunka pasirodyti. Kojinėms skirti siūlai (tvirtai susukti ir su 25% poliamido prie vilnos) leido man užmiršti kojinių adymą. Tokius pačius siūlus primygtinai rekomenduoju ir šlepučių mezgimui. Tik jei kojines mezgu iš viengubo 4 gijų siūlo, tai šleputėms drąsiai galite sudėti kartu 2 ar net 3 siūlus (nuotraukoje šleputės megztos iš 3 kartu sudėtų siūlų), jų reikia nedaug, todėl puikiai tiks nuo kojinių likę galiukai, šleputės visai nebūtinai turi būti visiškai vienodos;  truputį skirtingos, primenančios močiutės kilimėlį iš skudurėlių, bus dar jaukesnės ir „namiškesnės“.

Šis modelis yra labai universalus – tinka bet kokio dydžio kojai, todėl sėkmingai galite apauti jomis visą šeimyną nuo mažiausio iki didžiausio nario. Tikslų aprašymą rasite čia. Ilgų paskutinių minučių!:){jcomments on}