Nukeltų akių suknelė
Kaip tas gyvenimas nemyli mūsų planų!… Planuoji sau žmogus dienoraštį vienaip, o gauni gražiausių nuotraukų ir viskas apsiverčia aukštyn kojom. Ypač dažnai tai atsitinka savaitgalį, kai galvoji apie kitos savaitės įrašus, visi sugrįžta iš kelionių, sodybų, atostogų su pilnais krepšiais naujų mezginių ir fotoaparatais su fotosesijų vaizdais… Ir tiesą sakant, labai myliu tuos savo planų griovėjus, vis iš naujo nudžiungu eilinį…
Rudens rytai
Dienos dar gražios ir šiltos, bet rytais, kai eisite grybauti, ne tik gausios gėrybės aplinkui primins jums rudenį. Ir iš nakties užsilikęs šaltukas… Todėl pirštinės be pirštų – ne tik gražus aksesuaras (kaip dera prie baravykų!…), bet ir būtina aprangos detalė, kad galėtume mėgautis visais gamtos teikiamais malonumais nedrebėdami. Pereinami siūlai dažnai būna kiek nevienodi ir visi kamuoliukai tikrai neprasideda…
Kaip mes megztais drabužiais du didelius medžius rengėm
Žinau, kad šio įrašo seniai laukia ir dalyvavusieji (tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai), ir tik girdėjusieji apie akciją, ir stebėję jau aprengtus medžius ir susidomėję virtuve… Tik kuo didesnis renginys, tuo daugiau įspūdžių, vaizdų, jausmų, norisi leisti viskam susigulėti, paskui viską reikia surūšiuoti – iš pradžių galvoje, paskui kompiuteryje. Vienu žodžiu, teisinuosi…;) Va taip šie du medžiai prie “Dailu” parduotuvės atrodo…
Noro banga
Mezginiai iš “Noro” siūlų tikrai sudaro atskirą būrelį vien dėl siūlų: beprotiškai gražių kamuoliukuose ir nepaprastai pretenzingų pakely į mezginį. Tai nebūtinai turi būti sunkus ar sudėtingas kelias, tai turi būti tas kelias – kad visas grožis ir menas neprapultų, o sužibėtų ir atsiskleistų nauju pavidalu. Galvojau padaryti “Noro” savaitę kokį vėlyvą lapkritį ar užsibuvusį vasarį, kai taip norisi spalvų…
Kaip aš vienu užpakaliu bandžiau ant trijų kėdžių atsisėsti
Ir turiu pasakyti, gana sėkmingai :). Bet pradėsiu nuo pradžių. Pradžia buvo prieš kokius penkerius metus Londone, kai vienoje siūlų parduotuvėje nusipirkau Helene Magnusson knygą “Icelandic Knitting: using Rose patterns” su pačios autorės parašu: “Ačiū, kad tęsiate tradicijas”. (Kai paprašiau Irenos Juškienės pasirašyti kelias savo knygas, ji parašė beveik lygiai taip pat: “Ačiū, kad mezgate riešines”. Abi autorės darė tą…
Sūkurys
Jau buvau nostalgiškai padūsavus ir atsisveikinus su jūra rugpjūtį, kai pamačiau naują Dovilės skarą, sūkuriu įsukusią į naujus prisiminimus… Rugpjūčiai prie jūros – mano vaikystė. Baigus mokyklą, iki tol, kol mano pirmasis vaikas nepradėjo jos lankyti, visi rugsėjai buvo mano. Ir labai neretai prie jūros. Kas turėjo laimę stebėti prieš rugsėjį kurortų tuštėjimo metą, sutiks, jausmas tikrai neįprastas. Ką tik…
Uniforminis metas
Su rugsėjo pirmąja visus sveikina Karolis, pasipuošęs (?) mamos megztu uniforminiu megztuku (praeitais metais megzta liemene – nepamesta! – po apačia). Turiu prisipažinti, kad šio mano mezginio nepadiktavo joks kilnus noras apgaubti vaiką savo rankų šiluma ar pagerinti jo uniformos kokybę. Jei ir paburbėdavau ant sunkaus pusiau sintetinio mezgykloje megzto mokyklinio megztinio, tai toliau burbėjimų mano intencijos nesiekė. Bet jei…
Vasarai baigiantis
Pasidžiaugim paskutinėmis šiltomis dienomis ir nepraleiskim dar vieno pasisėdėjimo prie stalo atvirame ore. Su šiuo atlėpausiu. Tai yra, puodkelėm ir arbatinuko gaubtu. Ir hortenzija ant stalo. Privaloma! Tegul šis komplektėlis apsaugo jūsų arbatą nuo atšalimo, rankas – nuo nudegimų, kai nešit garuojančią keptuvę ar gardžiai kvepiantį puodą. O skanios (braškės su plakta grietinėle!..mmm) spalvos virtuvėje tedžiugina mus saulėtos vasaros prisiminimais……
Atsisveikinimas (?) su linu
Šios dienos įrašui buvau numačiusi visai modelį: Jurgos lininį kaklą iš “likučių”. Koncepcija aiški: baigiasi vasara, surenkam viską, kas liko nuo vasarinių lininių mezginių ir taip be jokių liekanų uždarom sezoną, su nauju aksesuaru ateinančiam. Jau viską susidėliojau į lentynėles, kai visai netikėtai į parduotuvę užsuko toks gražus lininis kostiumėlis, kad supratau, jog dar toli tas atsisveikinimas su linu, kol…
Einu pajūriu
Šnektelėjom kartą su Edita apie prancūzišką vilną (Bergere de France “Berlaine”), iš kurios ji kaip tik mezgė, koks nepaprastai lygus ir gražus siūlas, tobulas pynėms. Tradiciški pynių (žvejų) megztiniai buvo mezgami iš naminės vilnos, tikriems žvejams. Jie turėjo šildyti, saugoti nuo vėjo, šalto vandens ir tobulai suverpta vilna jei ir pageidautina buvo, bet tikrai ne būtina. “Berlaine” gi, prabangus to…