Su rugsėjo pirmąja visus sveikina Karolis, pasipuošęs (?) mamos megztu uniforminiu megztuku (praeitais metais megzta liemene – nepamesta! – po apačia).
Turiu prisipažinti, kad šio mano mezginio nepadiktavo joks kilnus noras apgaubti vaiką savo rankų šiluma ar pagerinti jo uniformos kokybę. Jei ir paburbėdavau ant sunkaus pusiau sintetinio mezgykloje megzto mokyklinio megztinio, tai toliau burbėjimų mano intencijos nesiekė. Bet jei gerais norais pragaras grįstas, tai kartais neblogi dalykai gimsta ir iš ne pačių geriausių ketinimų. Tiesiog likus porai savaičių iki mokslo metų pradžios nusprendžiau, jog pats laikas susidomėti savo mokinukų mokykline uniforma, tada ir paaiškėjo, jog Karolis megztinį išaugo ir suplėšė iki nebenešiotino lygio. Į mezgyklą kreiptis jau per vėlu, ne todėl, kad mokyklinis megztukas būtų kažin koks darbas, bet kad tų megztukų nešiotojų – legionai. Teko pačiai čiupti virbalus ir siūlus. Ta proga išbandžiau seniai dominusį contiguous rankovių įstatymo būdą (labai ačiū Audronei už pamoką!), reikėjo gi kažkaip save pradžiugint užsiimant tokiu, švelniai tariant, nedžiuginančiu projektu… Megztukas kaip megztukas, mezgimas jokia man pirmiena, bet kai teko siuvinėti ir mokyklinę emblemą, tai jaučiausi visai Pelene.
Nuo savigailos mane gelbėjo mintis, jog beturiu rūpintis tik vienintelio vaiko uniforma. Dukra nusipirko „mokyklinį” švarką populiarioje paauglių drabužių parduotuvėje, pardavėja (!) priderino prie jo kelnes ir palaidinę. Nė neįtariau, kad mokyklinės uniformos parduodamos tokiose vietose. Vyresnysis sūnus lanko turbūt vienintelę Vilniuje (gal ir Lietuvoje?) gimnaziją, kurioje nėra jokių uniformų. Tai ką čia reiškia nedidelis ketvirtokėlio megztukas, net jei ir emblemą turi pats išvakarėse išsiuvinėti!…
Gražių, turiningų ir darbščių naujųjų mokslo metų!{jcomments on}