Šnektelėjom kartą su Edita apie prancūzišką vilną (Bergere de France „Berlaine”), iš kurios ji kaip tik mezgė, koks nepaprastai lygus ir gražus siūlas, tobulas pynėms. Tradiciški pynių (žvejų) megztiniai buvo mezgami iš naminės vilnos, tikriems žvejams. Jie turėjo šildyti, saugoti nuo vėjo, šalto vandens ir tobulai suverpta vilna jei ir pageidautina buvo, bet tikrai ne būtina. „Berlaine” gi, prabangus to paties reikalo variantas. Megztinis iš jo nebūtinai skirtas tiesiogiai kokiai veiklai (žvejybai ar slidinėjimui). Tinka jis ir slidinėjimui, bet taip pat sėkmingai vakarėliui madingame slidinėjimo ar pajūrio kurorte ar tiesiog dideliame mieste, kai mados tendencijose susigaudantys piliečiai supranta, kad slidinėjimas madingas, toks stilius yra labai labai ir su tuo megztuku atrodysi kaip ką tik nusileidęs nuo kalno.
Ką bendro mano ilga pratarmė turi su šiuo labai gražiu vasariniu megztuku? Tiesiog taip vingiuotai man išeina pasakyti, jog ne viskas yra tiesiogiai taip, kaip yra. Mada, kaip ir bet kuris menas, yra didelis ir sudėtingas žaidimas, kuriantis savo realybę.
Šios pablukusios drobės spalvos (burės!…) megztukas su virvių pynėm (ir raudonai baltais išlendančiais dryžiukais, ir nerūpestingai užrištu šalikėliu…) šaukte šaukia: „KĄ TIK IŠLIPAU IŠ JACHTOS IR EINU PAJŪRIU!” Tegu ir Vilniuje…
Renatos Blackutės megztas megztukas, modelis Nr.9 iš „Rebecca 49„, siūlai – „Cotton Eco” 00005.{jcomments on}