Kaip aš vienu užpakaliu bandžiau ant trijų kėdžių atsisėsti

Ir turiu pasakyti, gana sėkmingai :). Bet pradėsiu nuo pradžių.

Pradžia buvo prieš kokius penkerius metus Londone, kai vienoje siūlų parduotuvėje nusipirkau Helene Magnusson knygą „Icelandic Knitting: using Rose patterns“ su pačios autorės parašu: „Ačiū, kad tęsiate tradicijas“. (Kai paprašiau Irenos Juškienės pasirašyti kelias savo knygas, ji parašė beveik lygiai taip pat: „Ačiū, kad mezgate riešines“. Abi autorės darė tą patį darbą – kiekviena savo šalyje iš nebūties kėlė pamirštas mezgimo tradicijas.) Tai buvo pirmos mudviejų su drauge viešnagės Londone dienos ir mes dar nebuvome prisipirkusios tiek knygų, kad viskas su baime vos tilpo į draugės vyro nupirktą papildomą bagažą. Deja, Kim Hargreaves knygas radau paskutinę dieną ir niekas man neleido jau jų pirkti. Iki šiol draugė iš manęs šaiposi, kad gal ji man jas atsiųsdintų, jei po tiek metų negaliu pamiršti ir jai atleisti. Nukrypau. Laiminga grįžau namo su nepaprastai gražia knyga apie islandiškus vidpadžius. Pribloškė mane pati idėja. Vidpadžiai – niekam nematoma aprangos dalis, o jie mezgami sudėtingiausiais ripsinės intarsijos raštais. Nesistebiu šių laikų prabangiu apatiniu trikotažu ar keistais pamušalais, mes dabar tam turim pakankamai laiko ir pinigų, bet senų laikų Islandijoje mezgimas nebuvo hobi. Vargiai ar išvis tuo metu žmonės turėjo laiko kokiam nors hobiui. Mezgė Islandijoje visi, visų amžių ir visų lyčių žmonės savo šeimų poreikiams ir pardavimui, nes nors visoje Europoje tuo metu žmonės mezgė, islandiškos vilnos mezginiai, kietai suplakti 1-1,5 mm virbalais buvo itin vertinami. Dar nesulaukęs mokyklinio amžiaus vaikas jau turėjo numegzti tam tikrą skaičių kojinių porų per savaitę. Ir tokiame kontekste puošnus aksesuaras, dedamas į avalynės vidų šilumai ir komfortui!

Knygos autorė surinko muziejuose saugomus vidpadžius ir sukūrė jų raštais nuostabiausią drabužių kolekciją. Kai kurie man gal per drąsūs nešiojimui, bet labai knietėjo kokiu nors kampu prie to prisiliesti. Ir proga atėjo. Prasidėjus Londono olimpinėms žaidynėms. Ką bendra mezgimas turi su olimpinėmis žaidynėmis? Nesuprantu iki šiol, bet per kiekvieną olimpiadą Ravelry forume prasideda Ravellympic žaidynės. Šiemet olimpinio komiteto pirmininkas pareiškė pretenzijas Ravelry, kad jie savinasi olimpinių žaidynių vardą, kas yra išskirtinė olimpinio komiteto nuosavybė. Vargšelis susilaukė tokio mezgėjų protesto, jog net du kartus viešai atsiprašinėjo. „Ravellympic“ pakeitė kitu žodžiu: „ravellenic“, bet esmė nepasikeitė. Susidaro įvairios komandos, reikia pradėti ką nors atidarymo metu (galima vėliau, bet ne anksčiau) ir baigtą įkelti iki uždarymo. Gavau pakvietimą į Helene Magnusson įkurtą Islandijos komandą. Reikėjo megzti kokį nori jos modelį, o pabaigai žadami prizai: keli skiriami, kiti traukiami burtų keliu. Visai man tai nesiderino su sportu, kur medalius reikia laimėti, čia, kur burtai, laimėti gali kiekvienas ;). O ir su sportu mano santykiai, kaip čia pasakius… tiesiog jokie. Nedomina jis manęs nei aktyvus, nei pasyvus, todėl apie Londono olimpiados pradžią sužinojau iš paslaugiai forume nurodyto laiko, sunkiau buvo su pabaiga. Kas stebėjo žaidynes, gal ir žinojo, man googl’as valandos nepasakė (o ir laiko ilgoms paieškoms neturėjau – megzti reikėjo), tai sekmadienio vakarą važiavau iš kaimo namo skubėdama kuo greičiau prie kompiuterio. Mašinai mano entiuziazmas nepatiko, ji ėmė gesti ir namo grįžom daug vėliau nei planavom. Puoliau prie kompiuterio, palikus savo burbantį vaiką krepšių krauti. Bet jei mirti, tai su muzika:).

Vėl užbėgu įvykiams už akių. Viskas man labai gerai susidėliojo: seniai norėjau išbandyti tą ripsinę islandišką intarsiją, pirštines ir taip mezgu, nes Kalėdos artėja, o žaidime dalyvavau dėl paties žaidimo, nes nors sportas manęs nedomina (kaip ir siaubo filmai), bet man labai patinka žaidimai. Ir visai nespjaunu į galimus viliojančius prizus. Šioje atrakcijoje pagrindinis, visus labai viliojęs, prizas buvo kelionė į Islandiją. Aš pažiūrėjau nuotraukas (sportiškai apsirengusios moteriškės mezga pakelėse šalia sunkių kuprinių) ir pagalvojau, kad tikrai neatsisakyčiau laimėjus, bet mano svajonių kelionė į šią šalį būtų ne su dviračiu ir sunkia kuprine, o greičiau su tuščiu ir labai talpiu lagaminu ant ratukų :). Kiti prizai daug labiau traukė mano akį: knygos ir islandiška vilna.

Kadangi nebuvo labai griežto reikalavimo laikytis kokio nors konkretaus modelio, laisvai prasiėjau per tą knygą. Pirmą porą mezgiau 4 virbalais su siūle per šoną, ta kryptim, kaip mezgami vidpadžiai.

Islandiškos pirštinės

Išsirinkau man patikusį gėlių vazono motyvą, pasiskaičiavau, kad vienas rašto langelis man užims 4 ripso akis (2 akys kvadratu). Idealus variantas būtų buvę ir megzti iš islandiškos vilnos, bet šios tiek spalvų neturėjau, užtat Farerų salų „Sirri“ kokių tik nori spalvų – visos po ranka.

Islandiškos pirštinės

Antrai porai išsirinkau ne konkretų vidpadį, o susikompiliavau man patikusius aštuonlapės rožės motyvus ir… pasismaginau su spalvom.

Islandiškos pirštinės

Tam, kad tilptų visas motyvas, turėjau užsidėti gana daug akių (o dar ripsas į šonus plečiasi), pirštinės gavosi gana didelės, normaliai vyriškai rankai. Jurgis prisimatavo nuotraukoms ir pareiškė, kad šią porą pasiima. Supratau, kad Kalėdos man atėjo liepą su visais savo atributais: ne tik gamyba, bet ir dovanojimu. Teks žiemą kažką naujo galvoti, kalėdinės dovanos – ne kreditinė kortelė.

Islandiškos pirštinės

Po dviejų porų susigaudžiau, kad galiu megzti visai kita kryptimi – kaip mūsų riešines. Tuomet ir ripsas ne skėsis, o aptemps! Pabaigus viską tik stulpelį primezgiau, kad geriau priglustų.

Islandiškos pirštinės

Dar po poros susigaudžiau, kad rašto langelis nebūtinai turi būti 22 akių, gali būti viena akis. Motyvas sumažėjo ir mano „Žiemos saulės“ pora, kurioje panaudotas vėjo malūnėlio motyvas, gavosi nebe tokio monstriško dydžio. Karolis labai norėjo papozuoti man su šiomis pirštinėmis, sakė: „Galėsi paskui parašyti, kad pozavo mano sūnus“. Tą ir darau:)

Islandiškos pirštinės

Kai kurie vidpadžiai yra megzti raštais su kryžiuku išsiuvinėtom detalėm, tai mėlynajai porai su kitu gėlių vazonu panaudojau šią idėją ir visą motyvą išsiuvinėjau kryžiuku.

Islandiškos pirštinės

Paskutinė pora – „Langai“ – mano pati mylimiausia, primena man temstantį miestą žiemos pavakarę.

Islandiškos pirštinės

Mezgiau ją paskutinę žaidynių dieną, skubiai išskalbiau ežere

Islandiškos pirštinės

ir, atsisveikindama su atostogomis kaime, paleidau paplaukioti tarp lelijų…

Islandiškos pirštinės8

Spėjau visas poras laiku numegzti, nufotografuoti ir net laiku sukelti.

Islandiškos pirštinės

Ir laimėjau prizą skaniu pavadinimu – „Saldus pergalės skonis“ – dizainerės išleistą labai smagią salotų padažų knygelę. Pati autorė, prancūzė, nutekėjusi į Islandiją, pasakoja islandams savo šeimos receptus. Šmaikšti, skani ir labai gražiai išleista knyga. Kad mezgimo knygų ir šio kulinarinio pokšto autorė – tas pats žmogus, niekam nuostabos nekelia. Kaip vakar visai kitam kontekste pastebėjo Virginija, kas mezga, tas ir gamina. Skaniai.

Sweet taste of victory

Visos pirštinės megztos islandiškų vidpadžių motyvais iš H.Magnusson knygos „“Icelandic Knitting: using Rose patterns“, siūlai – „Sirri“ 5/2 31, C2, C3, C4, C5, C6, C7, C8, C9, C10, C12, C14, C15, C17,10, 32, 20, 21. {jcomments on}

Parašykite komentarą

Item added to cart.
0 items - 0,00