Aš labai myliu portuglišką Amalia vilną ir visi supras, koks džiaugsmas yra sutikti giminingą sielą 🙂 .
Istorija, pasibaigusi štai tokiu dailiu ir stilingu megztuku, prasidėjo nuo šaliko prie jau turimų odinių pirštinių. Reikėjo priderinti atspalvį ir ta karamelinė rusva Amalia tiko labiausiai. Ne tik tiko, bet taip patiko, kad iš šito siūlo norėjosi ko nors rimtesnio už aksesuarą – megztinio!
Šalikas taip ir liko idėjiniame lygmenyje, o prisiderinus dar dvi spalvas prie pirminės rusvos, gimė štai toks rimtas daiktas.
Populiarus dalijimas spalviniais blokais čia išspręstas su lengvais nevienodo pločio juostelių perėjimais. Ir labai subtiliai tos spalvotos juostelės susišaukia su tekstūrinėmis, kurios išeina iš kaklo stulpelio, po prailgintos reglano linijos susitinka menamos šoninės siūlės vietoje ir taip pat organiškai pereina į apačios stulpelį. Šis, beje, nesutraukiantis ir suteikia gražų krentantį siluetą. Kaip ir gana plačių rankovių apačia. 2*2 stulpelio raštas yra greičiau kaip neleidžiantis kraštui riestis dizaino elementas – labai svarbu buvo išlaikyti platų siluetą iki pat pabaigos.
Raštas pasirinktas lygus, pagrindinis vaidmuo tenka spalvoms ir siluetui – toks pasirinkimas dažnai išduoda labai gražiai mezgantį žmogų, nes lygiame rašte matosi menkiausi nelygumai. Ir net jei vidinis perfekcionistas liepia išardyti gabalą megztinio dėl vienos nepatikusios per vėlai pastebėtos negražios akies, tokios detalės lieka istorijoje (jei pasiseka, gal ir pasimiršta 😉 ). Mezgėją džiugina pačios darbas, o visi aplinkui pastebi puikų rezultatą.
Beje, aksesuaras iš šitų siūlų taip yra, labai jo laukiu. Gerokai didesnis ir spalvingesnis nei pradžioje sumanytas šalikas 😉 .
Magdos Grigonienės megztas megztukas iš Rosarios4 Amalia 27, 15, 17.