Rimutė atsinešė parodyti į klubą savo naujas pirštines (savo darbą, ne sau ;)) vieną karščiausių liepos ketvirtadienių. Iš pačios turbūt šilčiausios islandiškos vilnos, numegztas ypatingai tankia ir šilumą saugančią susukto mezgimo (tvined knitting) technika. Pagal akimirkos logiką niekas nei žiūrėti, nei čiupinėti jų turėjo nenorėti, o išėjo visai atvirkščiai – kolektyviai visos atsidusom, kad jau traukia pirštinių mezgimas… Matyt kažkur, pačiame mažiausiame ir tolimiausiame mūsų įkaitusios šalies pavėsiuke kantriai laukdamas savo laiko sėdi kelius apsikabinęs – ne ruduo dar, greičiau rudens užuomina, net ne mintis apie šaltąjį sezoną, o efemeriška nuojauta, prašmėžuojanti karts nuo karto mezgėjų galvose, nes tai yra būtent tie žmonės, kurie (ar jų projektų krepšiai) gyvena bent jau vienu sezonu į priekį.
Esu jau minėjusi, pasikartosiu – latviai tiki, kad tik vasarą megztos pirštinės bus tvirtos ir šiltos. Kur nebus – kai nereikia skubėti, kai sumegzta visa kaitriausia saulės šiluma, visi saldūs vasaros kvapai ir skoniai. Ir nesvarbu, kad pirštinės būsimos nešiotojos pageidavimu pilkos – visos mezgant stebimos pievų spalvos jas dėvint akimirksniui vėl pasirodys patį niūriausią juodai baltą žiemos mėnesį…
Rimutė dalykiškai pasidžiaugė, kad ji labai ūkiškai tikra ta žodžio prasme ruošia roges vasarą. Jungiamės į kompaniją?
Rimutės Daugėlienės megztos ir fotografuotos pirštinės iš Lettlopi 0054 ir 0058.