Kartą netyčia nusiklausiau gabaliuką interviu, kur vienas verslininkas aiškino savo sėkmės paslaptį tuo, kad laimi visuomet tas, kas (nu)mato kelis žingsnius į priekį, ne tik, kas prieš nosį, bet ir kas tavęs laukia už kampo. Dar prieš gerus metus būčiau visai su juo sutikus, dabar tik pagalvojau, ar tikrai pokalbis vyksta šiais laikais, kai visame pasaulyje įvyko tokie perversmai, kurių niekas nenumatė ir net jei kas būtų papranašavęs, niekas nebūtų patikėjęs. Pastovios išliko tik pamatinės žmogiškos vertybės, o visose kitose srityse laimėjo, mano galva, truputį atsitiktinumas, bet labiausiai – labilumas.
Ką visa šita ilga įžanga turi bendra su mezgimu? Vienu žodžiu tariant, tai yra vidutinio storumo medvilnė. Kažkokios aukštesnės jėgos įsimaišė ar tiesiog mezgėjos savo kanalais ateities bangas gaudo (arba numato, kas laukia už kampo, anot to, mano girdėto verslininko), bet jau antrojoje šio sezono Ilmavos serijoje pagrindiniai veikiantys herojai – būtent vidutinio storumo medvilnės kamuoliukai ir, spėju, tai ne pabaiga ;). Orų prognozės – užsiėmimas labai nedėkingas, bet jei prie sinoptikų spėjimu, labai ilgo ir šalto pavasario pridėsime ir vis dažniau mezgėjų pasirenkamą ne ploną, o storėlesnę medvilnę, galim iš visų šitų tendencijų kartu sudėjus jau kaip iš smilgų prognozuoti tikrai ne varginančius (ar džiuginančius ;)) karščius. Ir laimi tas, kas jautriau ir greičiau tą vėjo kryptį pagavo ;).
Eglės atveju tai jau tikrai aukštesnės jėgos įsimaišė, ne kitaip ;).
„Šis mezginys apie pasėtą sėklą.
Sėklą, kuri, kaip ir visos sėklos, braunasi į dienos šviesą, nepaisydamos sunkumų, blogų orų ir kliūčių pakeliui.
Po didelės karantininės pertraukos apsilankiau “Mezgimo zonoje” pasipildyti kojininių siūlų atsargų. Vilnonių. Į kitokius (suprask medvilninius) siūlus niekada nesidairau, nes mano keli ankstesni bandymai jais megzti didelio džiaugsmo nesuteikė.
Atsiliepdama į nuoširdų norą mane supažindinti su nauja medvilninių siūlų siunta, aš tik mojavau rankomis ir bandžiau kuo aiškiau pasakyti, kad esu vilnos gerbėja.
Štai čia ta sėkla ir pasisėjo.
Netruko prabėgti pora savaičių, kai kojos pačios nunešė mane pirkti TŲ MEDVILNINIŲ siūlų. O tada nesuprantamu greičiu nusimezgė vasarinė palaidinė.
Modelio pasirinkime nebuvau originali, begėdiškai nukopijavau Craftzone Ilmavos idėją.
Pati stebiuosi, kaip ta nemeilė transformavosi. Kol kas nežinau į ką. Pamatysiu.„
Labai mane pralinksmino pastaba apie kopiją – pasijutau kaip Kazanova, siekęs užpatentuoti abėcėlę. Ką aš atradau, dryžius?
O vat Eglė atrado, kaip į gana plačias (po 10 eilių) juostas sukomponuoti skirtingus melanžinės medvilnės kamuoliukus. Dvi juostos eina iš vienos spalvyno (bet ne ištisai), dvi – iš kito. Vaizdas – užburiantis. Kaip ir Eglės proceso nuotraukos, kai jau nebesupranti, kas gražiau – kamuoliukai gamtoje, pradėtas mezginys ar baigtas…
Bet didžiausią įspūdį (be pačios palaidinės) man šį kartą padarė šios paskutinio bloko nuotraukos. Siūlus kaišioti užsiėmimas dar nemalonesnis nei orų prognozė. Jei su vilna gali suktis be mazgų priveldamas vieną spalvą prie kitos, tai su medvilne šitas numeris nepraeis, teks imti adatą ar vąšelį ir kiekvieną siūlo galiuką gražiai suslėpti. Ir kai man reikės tą daryti (o tikrai reikės, nes medvilnė ir mane šaukia ;)), tai nebesiraukysiu daugiau ir neatidėliosiu, tik mintyse išsikviesiu prieš akis šias Eglės nuotraukas ir į kyšančius siūlgalius žiūrėsiu ne į kaip nemalonų varginantį darbą, o kaip į gėlių puokštę. Kuo margesnę, tuo gražesnę :).
Eglės Lašinskienės megzta palaidinė iš Zauberball Cotton Crazy 2368 ir 2440 bei nuotraukos su istorija. Modelis – „Ilmava„.