Archyvas 2017

Jau tradicija tapo, kad MZ eglutė daugeliui tik pradeda visą ratą kalėdinių renginių. Švenčiama pirmą gruodžio ketvirtadienį, kad sukurtų smagią šventinę nuotaiką visam ateinančiam mėnesiui ir netrukdytų tuoj prasidėsiantiems šeimyniniams bei darbiniams pasibuvimams.

Patys pirmieji pasikeitimai dovanėlėmis įvyko prieš oficialią šventę. Agnė su Laima, abi išsitraukusios vieną kitą, negalėjo būti MZ ketvirtadienį, todėl savo šventinius paketukus paliko iš anksto. Pirmasis buvo Laimos. Tokio dydžio, kuris visai nesiasocijavo su šleputėmis. Užsklausta nusišypsojo, kad viskas gerai, Agnės dydis – trisdešimt aštuntas:). Agnė išsipakavus dovanėlę prie to trisdešimt aštunto dydžio šlepučių rado daug didesnį siurprizą – mezgimo žurnalą su priedais.

Laukdami visų kalėdinių mainų dalyvių, ruošėm stalą, mezgėm ir plepėjom:).

Jolanta atėjo viena pirmųjų su savo keptu įmantriausiais kalėdiniais motyvais papuoštu tortu. Kol kas galima tik žiūrėti;)).

Visos stengiasi žiūrėti į savo mezginius;).

Šių metų pradžiai savanoris atsirado vienas…;)

Aš išsitraukiau Joaną. Galvodama apie šleputes iki traukimo, buvau nusižiūrėjus tokį įdomios konstrukcijos modelį, kur storo siūlo ripso eilutėmis sukurtos skirtingos šleputės kairei ir dešinei kojai. Kirbėjo šioks toks įtarimas, ar pavargęs žmogus labai trokš apsiaudamas gilintis who is who, bet viršų ėmė mezgėjos smalsumas. Išsitraukus Joaną, supratau, kad savo smalsumą teks patenkinti kitą kartą. Neįsivaizdavau niekaip jos su storo siūlo ripsinėmis šlepetėmis. Tik su plono siūlo. O kad šleputės nuo kojinių skirtųsi ne tik aulo ilgiu, bet ir turėtų kiek masės, tai nusprendžiau megzti žakardu. Žakardas prie Joanos man tiko. Iš pradžių galvoje sudėliojau juodą su baltu siūlu, paskui nusprendžiau, kad gal bus per griežta ir per toli nuo manęs. Mintyse pakeičiau juodą tamsiai pilka. Tada porą savaičių bandžiau su savimi dėrėtis dėl siūlų. Visą laiką aiškinu visiems, kas netingi klausytis, kad kojinės turi būti mezgamos tik iš kojininių siūlų su poliamidu (šlepetes priskyriau tai pačiai kategorijai), bet žakardas mano galvoje taip prašė estiškos vilnos… Praktiškas balsas nugalėjo – kojininiai! Pilkai baltos?…;( Prisiminiau Joanos meilę šviesioms pastelinėms spalvoms (žr. šaliką ant jos kaklo) ir jomis pakeičiau baltą. Po tokių ilgų pasiruošiamųjų darbų galvoje beliko tik visai smulkmena – numegzti.

Supakavau dovanėlę į mamos siūtą maišelį mezginiui nešiotis (ar šleputėms;)). Žinau, kad Joana siuva pati, todėl buvau tikra, kad toks žmogus labiausiai įvertins kolegės darbą…:)

Šios „kelnės”, kurias keista veido išraiška demonstruoja Joana, tikrai skirtos kojoms – parašysiu apie šią konstrukciją vėliau.

Joana perima estafetės lazdelę – ji išsitraukė Gražvydę.

Dailiam medžiaginiam maišelyje (!) Gražvydės laukia namų darbai.

Visos prisimena jos praeitų švenčių šlepečių vėlimo patirtį, todėl Joana neabejojo, kad iš islandiškos vilnos numegztos didokos šleputės, Gražvydei dalykiškai pabendravus su skalbimo mašina, idealiai tiks gavėjai, bus šiltos ir tvirtos (taip ir nutiko, apie tai taip pat vėliau).

Gražvydė išsitraukė Dalią.

Ir savo firminiu nukeltų akių raštu numezgė nuostabaus gražumo šleputes su uogomis.

Kol kas visos „matuojasi” dovanas ant rankų;).

Dalia išsitraukė Rimutę ir numezgusi šleputes-batukus, taip jas ir supakavo.

Į batų dėžutę,

kiekvieną „batelį” suvyniojusi į specialų popierių,

celofaną

ir specialią vidinę formą.

Rima išsitraukė Jurgitą,

kuri gavo labai jai tinkančias šleputes iš kosminio siūlo, kad nesušaltų ir neperkaistų. Vienspalvės, puoštos konstrukciją pabrėžiančiu raštu,

jos puikiai atrodo ant rankų. Ant kojų taip pat – vėliau:).

„Kokios sonatiškos” – taip buvo pakementuota Jurgitos man numegzta pora.

Pritariu 100%.

Tos geltonos nosys!…

Pirmas ratas, mano pradėtas, manimi ir baigėsi. Kol Rimutė džiaugiasi nauju apavu, pradedam antrą raundą. Rytoj:)

{jcomments on}

Ne vienas esame ir skundęsis, ir klausęsis padūsavimų, kad to laiko daugiau būtų. Ir tą numegzčiau, ir aną, idėjos galvoje braška kaip pritrombuotas krepšys. O štai iš Loretos visuomet girdžiu absoliučiai kitą istoriją – kaip greitai tie megztiniai (megztiniai, ne kojinės ar kepurės!!!) mezgasi, o kiek gi žmogui jų reikia?:). Nauji siūlai taip dažnai į parduotuvę neatkeliauja, o jau viskas rūpima kaip ir išbandyta… Užbėgdama už akių pasvarstymams, pabrėžiu, kad kalbu apie daug dirbantį su mezgimu nesusijusioje srityje žmogų! Nežinia, kokia geroji fėja pakeitė Loretos virbalus užburta lazdele, matyt, tokia ypatinga jos laimė. Ar ypatingas mokėjimas „pripildyti stiklinę”. Visuomet besidominti įvairiausia vilna, nenuostabu, kad ji spėjo išbandyti ir portugališkas naujienas. Naujame megztinyje, kaip kitaip!

Neperkrauto stiliaus mylėtoja, Loreta pasirinko modelį, jautriai įsiklausydama į siūlą, kuris čia atlieka kaip ir solo partiją.

Lygus paaukštintas kaklas taip tinka siūlui, kuris iš tolo šaukte šaukia, jog ši vilna skirta šiltinimuisi ir apsaugai. Lygus mezgimas palieka tuščią sceną pačiam vilnos gražumui pasireikšti.

Visas tas išieškotas minimalizmas sumegztas į labai gražią madingą formą – platus kūnas ir siauros rankovės. Gerasis patogusis reglanas – rankovės „auga” dvigubai lėčiau už priekį su nugara.

Gražesnį achaiško siūlo ir modernaus drabužio derinį sunku ir sugalvoti.

Loretos megztas megztukas iš Pastor 02.{jcomments on}

Kepurė, viena ar su pirštinėm į komplektą, yra mano mėgstamas būdas išbandyti naujus siūlus.

Kepurę iš naujos portugališkos vilnos megzti buvo ir sunku, ir lengva tuo pat metu. Ta naujoji vilna tokia tikra, tokia gyva, nežinau, ar tinka apie šių laikų produktą sakyti archaiška, bet tai pirmas man į galvą ateinantis apibūdinimas. Už daugelio siūlų, net vilnonių, matai didelį žmogaus meistriškumą, kūrybiškumą, išmonę, matai naujas technologijas, o už šito siūlo aš matau avį. Tą, kurios vilna tiek daug šimtmečių gelbėjo žmones nuo šalčių ir darganų. Nuo kaitrios saulės taip pat;).

Todėl kepurės norėjau tokios labai paprastos (čia buvo sunkioji dalis;)), kokią dedamės ant galvos eidami į lauką pirmiausia ne pasipuošti, ne apsaugoti savo galvą nuo žvarbaus oro. Minimalus kelių eilučių stulpelis pereina į visai lygų mezgimą, net viršugalvio suėmimus dariau maksimaliai nematomus, lyg veltinio. Kalbėti turėjo pati medžiaga – vos matomas storio netolygumas, balsvi intarpėliai.

Kepurę išskalbiau rankom nelabai švelniai ištrindama su ūkišku muilu, bet be jokių temperatūrų skirtumo, neturėjau tikslo pavelti.

Dingo išorinis šiukštumas, tamsiai rudas siūlas išskleidė vos matomą balsvą aureolę, lyg chorą, pritariantį baltos vilnos salelėms.

Abi pusės geros ir net nežinau, kuri man gražesnė.

Prie kepurės pirštinės. Tokios pat paprastos, net be stulpelio. Be jokio rašto.

Užsimauni ir esi tikras, kad rankų nesušalsi. Jautiesi taip, lyg glostytum šalia stovinčią avį.

Kepurės ir pirštinių aprašymą rasite čia. Pavadintos piemens komplektu, nes kuris žmogus būna arčiau avių bet kuriuo paros metu ir metų laiku? Gal tik verpėjai ar mezgėjai, bet jie su vilna dirba ne lauke;).{jcomments on}

Pirmas kursų rezultatų raundas, kaip ir tikėjausi, tebuvo pirmas, o ne vienintelis;). Po jo gimė dar daug gražių, patogių ir džiuginančių megztinių. Šiandienos įraše – vėliau numegzti pirmieji, o kai kurių ir antrieji, tretieji…:))

Židronės F. megztukas – paltukas iš nedažytos alpakos (Drops Puna 03 ir 04). Pamenu, kaip buvo ieškoma daugiau tos pačios spalvos kamuoliukų ir, spėju, nelabai sėkmingai,

nes dabar galime grožėtis puikiu grafišku sprendimu:).

Editos Jankevičienės megztukas iš Alb Lino 9200 ir 4485.

Megztas ripsu, tankiai ir kruopščiai, Editai tinka prie visko.

Prie dalykinių kelnių, vasarinio sijono…

Sagutės su nutūpusiais drugeliais – to paties dvispalvio megztinio kolorito.

I-cord juostele užbaigtos rankovės, užsegimo kraštelis ir kišenės. Daili detalė – du viršaus spalvos brūšneliai:).

To paties Alb Lino, tik vienspalvio pilko (9200), Jūratės Tamošauskienės megztukas.

Suderinti reglaną su gan sudėtingų nukeltų akių raštu, kuris iškreipia mezgimo tankumą ir reikalauja papildomų pastangų derinant jį su drabužio modeliavimu, yra nelengvas kelias, bet mes tokių ir neieškom;).

Rasos Snarskienės jau antras reglano nuo viršaus megztukas. Pavasariui buvo skirtas vilnonis su linu, vasarai – dailus medvilninis (For Nature print 111).

Pirminė idėja buvo paderinti kelias spalvas, bet jos nesulipo.

O štai tekstūriniai raštai sulipo dar ir kaip. Ir pritikusias sagas kartu pasiėmė:).

Istorija tęsiasi… Megztiniu sūnui (ne pirmu!!!). Šis labai gražių spalvų iš naujojo Opal Schafpate IX (9411) siūlo su priderintu džinsiniu (Regia Denim 1845), jaunam žmogui, mylinčiam spalvas:).

Saulės V. vasarinis megztukas taip pat iš Rosarios4 For Nature print (101 ir 117), ateinančiai vasarai suplanuotas.

Jis yra tos geros idėjos, ne kartą eksploatuotos ir jau rodytos, dryžuoti kelias šios siūlo spalvas pradininkas.

Tapybiškai saulėto, smėlėto pajūrio nuotaikai sukurti…

Erika Martinavičiūtė neišsigando siaubingai griežtos kursų mokytojos, reikalavusios megzti megztinius sau (šis egoizmas, ypač pirmam bandymui, yra pagrįstas – modelis pasimatavimui yra VISADA po ranka;))  ir pasirinkusi ploną siūlą (Flora 21) numezgė megztuką draugei.

Puikiai!

Artėja dar vieni reglano mezgimo nuo viršaus kursai. Laukia daug gražių megztinių…:)

{jcomments on}