Jau tradicija tapo, kad MZ eglutė daugeliui tik pradeda visą ratą kalėdinių renginių. Švenčiama pirmą gruodžio ketvirtadienį, kad sukurtų smagią šventinę nuotaiką visam ateinančiam mėnesiui ir netrukdytų tuoj prasidėsiantiems šeimyniniams bei darbiniams pasibuvimams.
Patys pirmieji pasikeitimai dovanėlėmis įvyko prieš oficialią šventę. Agnė su Laima, abi išsitraukusios vieną kitą, negalėjo būti MZ ketvirtadienį, todėl savo šventinius paketukus paliko iš anksto. Pirmasis buvo Laimos. Tokio dydžio, kuris visai nesiasocijavo su šleputėmis. Užsklausta nusišypsojo, kad viskas gerai, Agnės dydis – trisdešimt aštuntas:). Agnė išsipakavus dovanėlę prie to trisdešimt aštunto dydžio šlepučių rado daug didesnį siurprizą – mezgimo žurnalą su priedais.
Laukdami visų kalėdinių mainų dalyvių, ruošėm stalą, mezgėm ir plepėjom:).
Jolanta atėjo viena pirmųjų su savo keptu įmantriausiais kalėdiniais motyvais papuoštu tortu. Kol kas galima tik žiūrėti;)).
Visos stengiasi žiūrėti į savo mezginius;).
Šių metų pradžiai savanoris atsirado vienas…;)
Aš išsitraukiau Joaną. Galvodama apie šleputes iki traukimo, buvau nusižiūrėjus tokį įdomios konstrukcijos modelį, kur storo siūlo ripso eilutėmis sukurtos skirtingos šleputės kairei ir dešinei kojai. Kirbėjo šioks toks įtarimas, ar pavargęs žmogus labai trokš apsiaudamas gilintis who is who, bet viršų ėmė mezgėjos smalsumas. Išsitraukus Joaną, supratau, kad savo smalsumą teks patenkinti kitą kartą. Neįsivaizdavau niekaip jos su storo siūlo ripsinėmis šlepetėmis. Tik su plono siūlo. O kad šleputės nuo kojinių skirtųsi ne tik aulo ilgiu, bet ir turėtų kiek masės, tai nusprendžiau megzti žakardu. Žakardas prie Joanos man tiko. Iš pradžių galvoje sudėliojau juodą su baltu siūlu, paskui nusprendžiau, kad gal bus per griežta ir per toli nuo manęs. Mintyse pakeičiau juodą tamsiai pilka. Tada porą savaičių bandžiau su savimi dėrėtis dėl siūlų. Visą laiką aiškinu visiems, kas netingi klausytis, kad kojinės turi būti mezgamos tik iš kojininių siūlų su poliamidu (šlepetes priskyriau tai pačiai kategorijai), bet žakardas mano galvoje taip prašė estiškos vilnos… Praktiškas balsas nugalėjo – kojininiai! Pilkai baltos?…;( Prisiminiau Joanos meilę šviesioms pastelinėms spalvoms (žr. šaliką ant jos kaklo) ir jomis pakeičiau baltą. Po tokių ilgų pasiruošiamųjų darbų galvoje beliko tik visai smulkmena – numegzti.
Supakavau dovanėlę į mamos siūtą maišelį mezginiui nešiotis (ar šleputėms;)). Žinau, kad Joana siuva pati, todėl buvau tikra, kad toks žmogus labiausiai įvertins kolegės darbą…:)
Šios “kelnės”, kurias keista veido išraiška demonstruoja Joana, tikrai skirtos kojoms – parašysiu apie šią konstrukciją vėliau.
Joana perima estafetės lazdelę – ji išsitraukė Gražvydę.
Dailiam medžiaginiam maišelyje (!) Gražvydės laukia namų darbai.
Visos prisimena jos praeitų švenčių šlepečių vėlimo patirtį, todėl Joana neabejojo, kad iš islandiškos vilnos numegztos didokos šleputės, Gražvydei dalykiškai pabendravus su skalbimo mašina, idealiai tiks gavėjai, bus šiltos ir tvirtos (taip ir nutiko, apie tai taip pat vėliau).
Gražvydė išsitraukė Dalią.
Ir savo firminiu nukeltų akių raštu numezgė nuostabaus gražumo šleputes su uogomis.
Kol kas visos “matuojasi” dovanas ant rankų;).
Dalia išsitraukė Rimutę ir numezgusi šleputes-batukus, taip jas ir supakavo.
Į batų dėžutę,
kiekvieną “batelį” suvyniojusi į specialų popierių,
celofaną
ir specialią vidinę formą.
Rima išsitraukė Jurgitą,
kuri gavo labai jai tinkančias šleputes iš kosminio siūlo, kad nesušaltų ir neperkaistų. Vienspalvės, puoštos konstrukciją pabrėžiančiu raštu,
jos puikiai atrodo ant rankų. Ant kojų taip pat – vėliau:).
“Kokios sonatiškos” – taip buvo pakementuota Jurgitos man numegzta pora.
Pritariu 100%.
Tos geltonos nosys!…
Pirmas ratas, mano pradėtas, manimi ir baigėsi. Kol Rimutė džiaugiasi nauju apavu, pradedam antrą raundą. Rytoj:)
{jcomments on}