Kepurė, viena ar su pirštinėm į komplektą, yra mano mėgstamas būdas išbandyti naujus siūlus.
Kepurę iš naujos portugališkos vilnos megzti buvo ir sunku, ir lengva tuo pat metu. Ta naujoji vilna tokia tikra, tokia gyva, nežinau, ar tinka apie šių laikų produktą sakyti archaiška, bet tai pirmas man į galvą ateinantis apibūdinimas. Už daugelio siūlų, net vilnonių, matai didelį žmogaus meistriškumą, kūrybiškumą, išmonę, matai naujas technologijas, o už šito siūlo aš matau avį. Tą, kurios vilna tiek daug šimtmečių gelbėjo žmones nuo šalčių ir darganų. Nuo kaitrios saulės taip pat;).
Todėl kepurės norėjau tokios labai paprastos (čia buvo sunkioji dalis;)), kokią dedamės ant galvos eidami į lauką pirmiausia ne pasipuošti, ne apsaugoti savo galvą nuo žvarbaus oro. Minimalus kelių eilučių stulpelis pereina į visai lygų mezgimą, net viršugalvio suėmimus dariau maksimaliai nematomus, lyg veltinio. Kalbėti turėjo pati medžiaga – vos matomas storio netolygumas, balsvi intarpėliai.
Kepurę išskalbiau rankom nelabai švelniai ištrindama su ūkišku muilu, bet be jokių temperatūrų skirtumo, neturėjau tikslo pavelti.
Dingo išorinis šiukštumas, tamsiai rudas siūlas išskleidė vos matomą balsvą aureolę, lyg chorą, pritariantį baltos vilnos salelėms.
Abi pusės geros ir net nežinau, kuri man gražesnė.
Prie kepurės pirštinės. Tokios pat paprastos, net be stulpelio. Be jokio rašto.
Užsimauni ir esi tikras, kad rankų nesušalsi. Jautiesi taip, lyg glostytum šalia stovinčią avį.
Kepurės ir pirštinių aprašymą rasite čia. Pavadintos piemens komplektu, nes kuris žmogus būna arčiau avių bet kuriuo paros metu ir metų laiku? Gal tik verpėjai ar mezgėjai, bet jie su vilna dirba ne lauke;).{jcomments on}