Archyvas 2013

Buvau suplanavus didžią gruodžio dalį skirti kalėdiniams mezginiams, dovanoms ir papuošimams, bet žmogus planuoji, o Siga su nauju megztiniu iš manęs juokiasi.

Pamačiau jį ir nesusilaikiau nepasidalinus. Dovanos dovanomis, o mezgėja pirmiausiai pati turi įspūdingai atrodyti:).

Pamenu, šį megztinį Siga pradėjo megzti dar vasarą ir pabaigus vieną sruogą Noro Kureyon sock (čia nugara), klausė manęs, ar neturiu dar. Kokia laimė kartais yra neigiamas atsakymas (ne tik siūlų parduotuvėje;))! Būtų buvę dar tokių, būtų tvarkingas ir kultūringas „Paris Sweater„, o dabar – šimtąjį kartą cituoju savo mylimą E.Zimmermann, kad daugelio dizaino atradimų priežastys yra dvi: klaidos ir siūlų trūkumas – štai koks šedevras!

Prieky atpažįstu (o jei klystu, tai neturi reikšmės) kojininius siūlus, kuriuos Siga prieš gerą laiko gabalą pirko vyrui megztiniui, dar pridėtos raudonos juostelės ir savo aruodų – viskas sutaikyta, juostelės suderintos, net neįtarsi, kad tai nebuvo pirminis sumanymas! Megztukas mylimas, nešiojamas ir didina šio modelio šalininkų gretas:).

Sigos Bechtold megztas megztinis ir nuotraukos, modelis – „Paris Sweater„, siūlai – Noro Kureyon Sock s149 su Admiral mouline (nebegaminamas) ir kitais pritikusiais priedais.

P.S. Galvoju dabar, kad kūrybingumas siejasi su viskuo, taip pat ir su Kalėdomis, su kalėdinėmis dovanomis ypač , o kam norėsis pasisemti šventinės nuotaikos iš to paties šaltinio, iš kurio semiuosi šiomis dienomis aš, prašom apsilankyti čia.

Tęsiam nutrauktą vakarėlį?

Pirmos dalies ratas baigėsi (ir prasidėjo :)) Rasa, kuri jau prieš šventę įteikė savo dovaną Agnei. Agnė paliko siuntinuką Rūtai, kurį ji dabar šypsodamąsi traukia. Dailios, šiltos blauzdinės gulė ant kojos kaip nuolietos – Rūta padarė rimtą parengiamąjį darbą, burtų lapelyje nupaišiusi savo koją su visais išmatavimas:).( Moralas – visada daryk namų darbus! Arba – ką pasėsi, tą ir pjausi.) Kadangi jau praėjo truputis laiko nuo šventės, galiu pridurti, jog blauzdinės su džiaugsmu mūvimos kasrytinėse išvykose:).

Rūta išsitraukė Virginiją ir turbūt pati pirmoji numezgė porą dovanų – ilgai slapta jai pavydėjau ;). Prie meniškų kojinių, megztų iš Opal siūlų, dažytų pagal vieno iš gamintojų mylimo dailininko Hundertwasser paveikslus, Rūta priderino dailią knygą užrašams. Ir viskas Virginijos kolorito:).

Iš šios nuotraukos nelabai aišku, kas ką, bet laimingos abidvi: Virginija išsitraukė Joaną.

Juokingiausia, kad visą laiką Virginija pasakojo, kaip ji nemezga kojinių ir nemoka kulno… Aušra, kuriai, matyt, buvo leista akies kampeliu pažvelgti į dar nebaigtą darbą, kartą užėjusi prasitarė, kad  Virginija mezga kojines. „Tai kad ji kulno megzti nemoka?,- nustebau. „Oi, vaikeli, pamatysi tu, ko ji nemoka!…”

Pamačiau!

Visos buvom įsitikinusios, kad Virginija megs blauzdines. Na, dėl jos tų apgaulingų kalbų. Taip planavo ir pati Virginija, bet išsitraukus Joaną ir pažiūrėjus jos blauzdinių kolekciją, nusprendė, kad savaitėje užteks ir tų pačių septynių dienų…

Joana išsitraukė žmogų, sakiusį, jog kojinės nederinamos prie akių – Haną. Tai ji priderino kojines prie žydro dangaus, koks jis buvo mezgimo metu. Ar įžiūrit firminį Joanos raštą?

Hana savo nelaimei išsitraukė mane ir taip ilgai svarstė visokiausius tinkamus variantus, jog nespėjo pabaigti poros. Aš gavau nuostabų melsvą megztą paukščiuką – kaip pažadą:). Priminė man seną situaciją iš darbo vienoje įmonėje, kur vadovė atnešė gražios muzikos diskelių padovanoti nepatenkintiems kuo nors klientams – tobulas blogo elgesio skatinimas, pasijuokiau;). Bjaurumas duoda įvairiausių vaisių, kartais ir dvigubą derlių – dviejų dovanų šioje šventėje negavo daugiau niekas ;).

Aš išsitraukiau Rimą ir iškart žinojau, ką noriu jai numegzti ir kokios spalvos. Visai netikėtai, siūlų rinkimosi stadijoje, paaiškėjo, kad mes su Dalia nusižiūrėjom tą patį modelį. Dalia atėjus priminė man, kaip aš visus atkalbinėju nuo raštuotų kojinių, kad neelastingos, bet ji vistiek nusprendusi tokias megzti, nes labai gražu. Sėdėjau kaip zuikis ausis suskliaudusi. Žodžių iš dainos neišimsi, sakiau, ir dabar nuomonės nepakeičiau, bet labai norėjau Rimai kojinių su rožėm, o žiemai – su šerkšno rožėm. 

Užtai pasidalinau su Dalia savo nauju atradimu, sužinotu iš Daivos mamos. Gavau iš jos nepaprastai gražią porą dovanų su pūkuota nosimi ir kulnu, ji, pasirodo, į tas vietas įmezga plonytį moherio siūlą. Taip man patiko, kad baltą moherį (juk tinka prie šerkšno, tiesa?) įpyniau ir į savo kojines. Tokie pat pūkuoti ir Dalios kojinių kulnai (žr. pirmą dalį:).

O Rima išsitraukė Gitaną.

Ir numezgė jai tokių gitaniškų spalvų kojines, kad galės prisidėti prie praeitais metais gauto baktus ir turės tobulą komplektuką.

Dabar – sunkioji dalis. Labai smagu po visų mainų visiems kartu su naujais daiktais nusifotografuoti, bepiga su skarom ar pirštinėm, aš vis sukau galvą, kaip čia bus su kojinės, visi apsiavę žieminiai batais, kilimų parduotuvėje nėra…

Rūta tuoj pat rado išeitį visos apsiavė po vieną kojinę, o ant atnaujintų ir apšiltintų kojų nutūpė mano paukščiukas – kaip šilumos, švenčių ir meilės pažadas mums visiems!

O paskui dar ilgokai sėdėjome,

plepėjome ir net mezgėme!

O visiems, besiblaškantiems prieš šventes, noriu priminti, kad šiltos megztos kojinės yra tikrai magiška dovana. Ir ne tik Albas Dumbldoras apie ją svajoja…:)

Labai ačiū visoms dalyvavusioms, mezgusioms, dalijusioms ir palaikiusioms! Ypatingas DĖKUI Rūtai, kuri visą vakarą praleido tokioje pozoje, kokioje ją matote veidrodžio atspindy ir apdovanojo mus šventės fotoreportažu. Gražaus laukimo!{jcomments on}

Pagaliau taip laukti vaizdai iš kasmetinės MZ eglutės!

Prasidėti ji turėjo ketvirtadienio vakarą, bet kaip visada, negalintys būti vakare, pasirodo anksčiau, kad paliktų savo dovanėles. Tuo tikslu apie pietus užsuko Agnė, kad paliktų lauknešėlį Rūtai. Taip sutapo, kad Rasa, kuri kaip tik Agnę buvo ištraukusi, tuo metu jau buvo vietoje ir ruošė karštą vyną, tai nelaukdama vakaro padovanojo Agnei savo dovanėlę.

Buvau liudininkė Rasos ieškojimų, svarstymų, spėliojimų, nes pageidavimų jokių išsakyta nebuvo. Aš aktyviai siūliau spalvas, įrodinėdama, kad Agnė spalvas myli ir jų nebijo. Rasa vis apžiūrėdavo Agnę apsilankiusią parduotuvėje ir raportuodavo man – pilka! „Gal įvaizdį pakeitė?…” Ši gaivi „hiacintais” pavadinta pora – kompromisas tarp spalvų ir pilkos. Mano galva, labai gražus kompromisas. O prie rankinuko kad komplektėlis išėjo, tai, manau, visi sutiksit:).

Vakaras prasidėjo visai ne mezgimo nuotaikom – pažiūrėkit į stalą. O į aplink stalą mezgančias tai nežiūrėkit, nuotrauka daryta jau po šešių, kai po visų darbų atbėgo Rūta su fotoaparatu.  Pradžioje kompanija nukrovė šventinėm vaišėm stalą ir kai vieno leidinio fotografas užsuko pafotografuoti mezgimo klubo, teko paprašyti, kad nors kelios išsitrauktų virbalus ;). Rūtos belaukiant ir pasivaišinus jų pasirodė ir daugiau… 

Rūta jau kelintus metus į mūsų eglutę pasirodo su savo kolegėmis latvėmis, koks sutapimas – kasmet su kitomis!, tai panašu,  visas Rygos ofisas bus pažįstamas su MZ;).

 

Pirmoji mainus pradėjo Dangirutė, nes labai skubėjo išbėgti.

Ji išsitraukė Dalią ir numezgė jai labai šiltas, jaukias ir kalėdines kojines.

Baltas su raudonais pirštais ir kulnais. Prie kojinių dar buvo kvapnus muiliukas, taip pat jos darbo, spėju:).

Paprastai dalijamės ratu, kas nors pradeda, paskui apdvanotasis ieško savo poros ir t.t. Kadangi Dangirutė labai skubėjo išbėgti, tai į mainų ratą įsiterpė Gitana, įteikusi savo porą Dangirutei. Gaila, kad dėl skubos ji nespėjo papasakoti visos kojinių istorijos, tai aš padarysiu tą čia. Dangirutė norėjo šiltų kojinių jogos užsiėmimams. Modelį, kurį jai numezgė Gitana, dizainerė Rose Hiver kaip tik sukūrė savo jogos mokytojai, ką tik sugrįžusiai iš Indijos ir pavadino jį „Vanduo drambliams” pagal to paties pavadinimo knygą.

Grįžtam prie nutraukto rato – Dalios eilė.

Ji negalėjo savo kojinių įteikti asmeniškai, nes Dominyka dar Berlyne, tai aš demonstruoju, kokios nuostabios žieminės gėlės papuoš jos kojas sugrįžus:).

O Dominyka atsiuntė iš Berlyno  nuotrauką blauzdinių, kurias ji įteiks sugrįžusi šventėms namo Violetai.

Violetos taip pat nebuvo ir ji paliko savo dovanėlę Karolinai: 

Vienas mylimiausių mano raštų (trys akys išvirkščios, viena gera persukta) ir paties mylimiausio dizainerio Kaffe Fassett sukurti siūlai:

Karolina išsitraukė Jurgitą

ir įteikė jai tokį dailų suktinuką:)

Jį išvyniojusi Jurgita rado labai mandras (megztas išilgai) kojines. Ir taip gražiai spalvos susidėlioja pakeitus kryptį! Vis svajoju apie tokias, bet bijau, kad nesugebėsiu dydžio apskaičiuoti…

O Jurgita išsitraukė… kaip ji pati sakė,”visą „Mezgimo zoną””. Juokėsi, kad užpraeitais metais išsitraukė Korneliją, praeitais – mane, o šiais – Rasą.

Rasa norėjo blauzdinių ir štai jas demonstruoja. Subtilios, minimaliom, bet labai apgalvotom detalėm, nepaprastai dailiai ir kruopščiai numegztos – firminis Jurgitos stilius papuoš visą MZ:).

Dailiai Jurgitos apmegzta MZ darau pertrauką, mes pertraukėlės šventėje nedarėme, bet šventė gali sutalpinti daug daug gražių akimirkų, o įrašas – ribotą kiekį nuotraukų, tad iki rytojaus!{jcomments on}

Žinau, žinau, visi laukiat reportažo iš vakarykštės eglutės. Ir aš laukiu gražių kaip visada Rūtos nuotraukų. Ji įbėgo vakar po visų darbų su dviem savo kolegėm ir sukosi trim frontais: ir dovanom keitėsi, ir koleges užiminėjo, ir viską fotografavo. Po tokių įtemptų dienų reikia pailsėti, o ne nuotraukų tvarkymu užsiimti, todėl teks kantriai palaukti. O aš pabandysiu kokiais niekučiais nukreipti jūsų dėmesį, pati vis žvairakiuodama užkulisių link – pasiruošę?

Juokinga pačiai pasidarė, kad dėmesio atitraukimui pasirinkau raudoną skarą, bet žodžių iš dainos neišimsi. Pirmas mano Drops Lace pabandymas buvo būtent raudona skara.

Labai ilgai bijojau prie to siūlo liestis, toks jis man „ne mano” atrodė. Minkštas, švelnus, slystantis, plonytis… Mačiau nemažai dailių mezginių iš jo, bet visos skaros, šaliai  ar megztukai tokie buvo šventiški, puošnūs, prie mano paprasto kasdieninio garderobo atrodytų kaip blizganti dama pilkų valstiečių būry. Dailioms šventiškoms suknelėms iš tokio siūlo neturiu nei figūros, nei progų. Bet mezgantis žmogus manyje kirbėjo, kad siūlas turi turėti pavyzdėlį, negaliu gi aš žodžiais pasakoti, kaip gerai jis mezginy atrodo, reikia pačiupinti ir savo akimis pamatyti, kaip. Besirinkdama sūlus eilinei Orenburgo skarai, nusprendžiau vienu šūviu du zuikius nušauti: ir skarą numegzti, ir siūlą išbandyti. Vienas siūliukas man toks liaunas ir plonas atrodė, pagalvojau, kad ripsas, kuriuo šios skaros mezgamos, suteiks mezginiui purumo ir apimties.

Turiu prisipažinti, kad nusiteikiau DARBUI. Būtent darbui didžiosiomis raidėmis. Ne pakylėjančiam ir uždegančiam, grynam vargui nusiteikiau. Man, pripratusiai prie vilnos, pats mezgimo ja procesas yra grynas džiaugsmas, akys lipte limpa viena su kita, nevargsta rankos. O čia siūlas plonas ir toks slidus – alpaka su šilku. Pasiėmiau 2 mm medinius virbalus, kad kuo mažiau slystų ir pakankamai tankus mezginys gautųsi. Orenburgo skaros apskritai mezgamos labai plonais virbalais, jokių dabartinių skystimėlių, kad ten, kur nėra kiauraraščio skylutės, jokių kitų taip pat nebūtų (šios skaros dizainerės močiutė tokius laisvus dabartinius mezginius paniekinamai žvejybiniais tinklais vadindavo). Mano skoniui tos skaros kartais ir per tankiai sumegztos, nes megztos iš tikro pūko jos yra labai pūkuotos ir tas kietai sumegztas pūkas dažnai net kiauraraštį paslepia. Bet užtai šilta. Šiluma ypatinga man nerūpėjo, tai rinkausi viduriuką.

Vargti aš nusiteikiau su siūlu, bet didelė skaros apimtis manęs nė kiek negąsdino. Pažįstu save ir savo mezgimo stilių, puikiai žinau, kad jei pradėsiu ir megsiu, kiek norėsis, bus ir sunku, ir ilgai, nes pradedu aš su entiuziazmu, bet megzti ilgai tokį daiktą vieną neištversiu, kai tiek naujų idėjų ir norų aplinkui, o numetusi kada beprišoksiu… Todėl su tokio tipo mezginiais elgiuosi kaip sportuojantys žmonės su rytine mankšta. Nusistatau dienos normą (tokią ne per virš didelę, kai jei vieną dieną nepadarysiu, kitą pasivyčiau neimdama laisvadienio) ir numezgu kasdien po tą nusistatytą gabalą. Nei daugiau, nei mažiau. Tada tą dieną, jei turiu laiko, galiu megzti, ką noriu. Pagrindinis triukas, dėl ko šis būdas veikia, yra laikytis abiejų apribojimų: ne tik padaryti dienos normą, bet ir nemegzti nei eilutės į priekį. Numezgi normą ir… lauki kitos dienos. Ne bijai, o lauki. Neatsibodo nei truputėlio, o juokingiausia tai, kad ir su siūlu jokio vargo nebuvo. Vienas malonumas. Vargo buvo tik su nuotraukom, niekaip ta skara pasirodyti nenorėjo :).

Skara megzta iš Drops Lace 3620, modelis – „Crimson Bells„.{jcomments on}