Kalėdos mane dažniausiai kaip žiema kelininkus užklumpa netikėtai. Šiemet jos mane tiesiog užgriuvo kaip miegančią muminukų šeimyną. Darbai nepadaryti, dovanos nesuruoštos, namai nesutvarkyti, eglutė nepapuošta (jos iš vis dar nėra…:(). Na, tikros Kalėdos dar neatėjo, dar galima karštligiškai suktis bandant joms įsiteikti, prisigerinti, papirkti, bet kai atviromis akimis pasižiūri į kalendorių ir paskaičiuoji, tai visi reikalai įvardijami vienu žodžiu – karštligiškai. Kiekvienais metais iš anksto suplanuoju visus dienoraščio įrašus jau nuo gruodžio pradžios skirti tik dovanoms, geroms idėjoms, bet gyvenimas planus pamaišo kaip verdančią sriubą, ir kai apsižiūri, kad šventės – rytoj, ką čia besiūlysi numegzti dovanų… Megztos dovanos – ne kelininkams, jos reikalauja laiko ir išankstinio apgalvojimo, tikėkimės, kad daugelis jau susiruošėt, ką suplanavot. Ir be jokių mano idėjų pasiūlymų, nes tiesą sakant, negirdėjau mezgėjos, kuri skųstųsi idėjų trūkumu, o vat laiko trūksta beveik visoms…
Tik laikas turi savo dėsnius, savo tėkmę ir savo išmatavimus. Yra dalykų, kurie žodį “karštligiškai” stebuklingu būdu pakeičia “džiaugsmingai”. Ir vienas tokių dalykų – kasmetiniai Daivos organizuojami kalėdiniai mainai. Pats darai vieną dovaną. Ir vieną gauni. Bet kasdien kaišiodamas nosį į svetimus maišus (tokios žaidimo taisyklės :)), nepastebi, kaip užsikrėti tuo dėkingumu, susižavėjimu ir džiaugsmu. Dovanų ruošimas nebeatrodo dar viena eilutė darbų sąraše, kuris vis ilgėja, o laiko vis mažėja. Toji kvepianti spalvota šiluma apipila šventišku konfeti visą ilgą darbų sąrašą, palikdama tik džiaugsmą dovanoti ir gauti… Todėl visus skubančius, nespėjusius, pavargusius ir uždususius, pritūkusius laiko ar idėjų, kviečiu kartu palandžioti po ankstyvus dovanų maišus, pasiklausyti džiaugsmingų “och ir ach” ir pasisemti šventinės nuotaikos. Ir prie savo eglutės kviečiu, į savo maišą, tiksliau, dėžę:).
Per vieną susibūrimą, kažkas klūstelėjo, ar mes su Hana – ne seserys. Hana pasijuokė vakar, kad šiemet ji mane tikrai “įsiserino”, ištraukusi abiejuose kalėdiniuose mainuose – tiek pas Daivą, tiek MZ. Vakar ji įžengė į parduotuvę apsikrovusi kaip rimtas Kalėdų senelis – su paketuku vienoje rankoje ir didžiule dėže – kitoje. Paketuke buvo mezginys – tuoj parodysiu, o dėžė pilna gardžiausių skanėstų, keksiukai megzti tik ant dangtelio:)
Labiausiai man gaila, kad negaliu perteikti to kvapo, kuris pasklinda dėžę atidarius. Kol ji uždaryta, nejauti nieko, tik medį, o atidarai ir pasklinda toks svaiginantis aromatas!… Šiemet dėžę apžiūrinėjau kartu su berniukais, tai Karolis, kuris didžią dalį informacijos nosimi priima, tik uodė ir uodė, o Jurgis bandė atspėti, kuris paketukas tokius burtus skleidžia.
Viską išuostęs nusprendė, jog tai kalėdinis vaisinis pyragas.
Neketinau jo pakuoti anksčiau laiko, ir pati mėgstu švenčių sulaukti, ir etiketė aiškiai bylojo, jog pyragas “turėtų sulaukti Kalėdų”. Bet buvo prierašas, jog galima jį išvynioti ir, palaisčius brendžiu, suvynioti atgal. Tuo pasinaudodama nufotografavau (ir palaisčiau :)).
Prie pyrago dar buvo maišelis sausainių su spanguolėmis ir baltuoju šokoladu:
Ir cukriniai sausainiai su riešutais, paslaptingu pavadinimu “Brunkager”:
Ir šventinė skardinė, pilna kalėdinių meduoliukų.
Ir du pakeliai aromatingos arbatos, ir dar pieniškas šokoladas su riešutais iš tikros žvaigždės (mano vyresnis vaikutis net švilptelėjo įpakavimą pamatęs)…
Aš nuo vakar vakaro laiminga tik dūsauju ir vis atsidarau tą stebuklingą dėžę (nieko nevalgau, prisiekiu!), kad įkvėpčiau Kalėdų aromato.
O Hanos padovanotas paukščiukas, per mainus pažadėjęs man kojinių porą, ją, įdėjęs į kitą Hanos ranką, man taip pat vakar atnešė.
Hana pavadino jas “Kankorėžiais” arba “Pavasario pažadu”. Linkmos, šiltos, idealiai tikusios ir nepaprastai gražios! Kaip smagu man, pačiam žiemos vidury gimusiai, užgyventi įseserę, visuomet atnešančią pavasarį :).
Va taip pačiame nepadarytų darbų ir tirpstančio laiko sukūry mane užtiko Kalėdos. Ačiū, Hana, iš visos širdies! Už šilumą, gražumą, šventinius kvapus, milžinišką dėžę gardumynų (į ją dar kelis iš ankstyvų Kalėdų senelio apsilankymų gautus stiklainiukus pridėsiu ;)), už tikrą šventę vidury tamsaus vakaro baltos dienos ir visuomet… pavasario pažadą:).
Ir dar gavau dovanų J.Vaičiūnaitės eilėraštį “Žiemos loterija”
Veidrodis, pirktas per plikledį,
žiemišku atšvaitu blyksteli,
rūškaną dangų atspindi,
didina ilgesio indėlį –
ŽAISKIT ŽIEMOS LOTERIJĄ,
drumzlinas sniegos klote
skersgatvio purvą užklos,
kiemo kiaurymę užglostys,
pirkite bilietus, loškite,
skrybėlę vėjas nubloškia.{jcomments on}
Prie praktiškų dalykų grįžtant, dovanų idėjų idėjos neatsisakau, tik jau nebesiūlysiu, ką numegzti, pasiūlysiu, kuo tas darbščias rankas ir atlapas širdis pradžiuginti, žiūrėkite naujienų skyrelį.
Ir dar vienas nesutvarkytas reikalas – kursuose išmoktų pabaigtų mezginių ataskaita. Skarų kursų paskutinė data – gruodžio 20d., nukeltų akių mezginių nuotraukų laukiau dar anksčiau, bet Kalėdos ne vieną mane mezgėją iš ritmo išmuša, todėl suskubusios atsiųsti nuotraukas gal nesupyks, kad paslinksim kelias dienas datą toliau – iki tos pačios gruodžio 20 dienos, gal kas pabaigs ir konkurse sudalyvaus… 🙂
Daug šventiško laiko!
