Mezginiai per karščius

Neseniai gavau laiškelį iš Sigos su labai gražaus megztinio (ateinantiems šalčiams:)) nuotrauka. Megztinį ji pradėjo Lietuvoje ir pabaigė per lietingą sezoną. Jo nuotraukas ir aprašymą rasite čia. Dabar ji sugrįžusi į Ciurichą, kur “dabar baisiausi karščiai, tai tik kojines įmanoma megzti”. Atrodo, kad Lietuvoje tas pats kaip ir Šveicarijoje, baisiausi karščiai. Ir tiems, kas paseks Sigos pėdomis ir pasiims mažo gabarito mezginį, t.y., kojines, perduodu šį iš Ramunės Čičirkaitės gautą kvietimą. Gal jis įkvėps ir neplanavusius megzti kojinių:).

Kariai ir jų šeimos nariai raginami megzti šiltas kojines Afganistano vaikams

Viešoji įstaiga ir misijai Afganistane besirengiančios Lietuvos vadovaujamos Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupės dvyliktosios pamainos (PAG-12) kariai skelbia labdaros akciją “Geros širdys – šiltos kojos”, kviesdama krašto apsaugos sistemos atstovus ir jų šeimų narius numegzti ir padovanoti Goro provincijos vaikams šiltų kojinių.

Akcija vyks iki spalio 1-osios. Kojines į Afganistano Goro provinciją nugabens lapkritį į misiją išvykstantys PAG-12 kariai, pranešė Krašto apsaugos ministerija (KAM).

Goras – viena iš 34 Afganistano provincijų, įsikūrusi centrinės Afganistano dalies Šiaurės-Vakaruose.

Vienoje skurdžiausių provincijų žiemos būna itin atšiaurios ir sniegingos.

Labdaros akcijos, skirtos Goro vaikams, kartu su Lietuvos kariais organizuojamos ne pirmą kartą. Praėjusią žiemą Goro provincijos vaikams dovanota žieminių kepurių ir viešosios įstaigos “Savanorių centras” nupirktų žieminių batų, kuriuos į Gorą nugabeno ir vaikams išdalijo PAG dešimtoji Lietuvos karių pamaina.{jcomments on}

Trykštantys šaltiniai

Atostogaudama gavau laišką iš savo buvusios klasiokės. Ne šiaip tik laišką, o su nuotraukomis. Jos megztų riešinių.

Dangiros riešinės

Kadaise, prieš NevaliaGarsiaiIštartiToSkaičiaus metų, mus abidvi, tuomet baigusias aštuonias klases, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, pati kraštotyrininkų “Ramuvos” senbuvė, pasiėmė kartu su savimi į mūsų pirmąją ekspediciją. Taip prasidėjo mano ryškiausių vasarų tradicija, į ekspedicijas nustojau važinėti tik jau laukdamasi pirmagimio. Pirmus metus paišiau Rumšiškių muziejui šį bei tą, bet greitai atradau savo sritį – nėrinius vąšeliu.
Dabar net juokinga prisiminti, kiek laiko ir darbo užimdavo tai, kas šiandien būtų padaroma vienu skaitmeninio fotoaparato paspaudimu. Tuomet tokio technikos stebuklo nebuvo ir visus nėrinius ilgai ir kruopščiai paišydavausi į languotą sąsiuvinį. Čia būdavo tik gėlytės, uogos prasidėdavo po ekspedicijos. Grįžus namo kiekvieną nėrinį perpiešdavau plunksnele ir skiesta balta tempera ant juodo lapo, kurių prisirankiodavau iš rentgeno kabinetų:)…
Visa tai pasakoju todėl, kad kažkada padovanojau savo klasiokei tokių piešinių kopijų (siaubingai netobulų, kokie tai buvo metai!) tomelį. Ir iš jo ji susirado raštą savo riešinėms. Fotografavo jos dukra Guostė. O prasidėjo viskas dar tada, kai pačios buvom tų dukrų amžiaus ir apie jokius vaikus nė negalvojom:)

Dangiros riešinės1
Dangirutės Giedraitytės megztos riešinės. Nuotraukos – jos dukters Guostės.

Viskas “apie tai, kad šaltiniai tebetrykšta”, toks buvo laiško P.S.
Tokiomis dienomis pasaulis man atrodo gražus ir tobulas ir aš visus myliu.

P.S. (mano) Ką tik gavau iš jos dar vieną laiškelį su kitos riešinės nuotrauka:
Dangirutės riešinės

“Apsižiūrėjau, kad turiu ir kitos riešinės iš to paties Tavo rinkinio nuotrauką, tik čia jau net tobulas Guostės objektyvas nesugebėjo išryškinti paslėpto grožio, reikės gerokai pamedituoti, kol jį įžiūrėsi :)) (Kad būtų lengviau spėlioti užsiminsiu, kad čia toks rožių ornamentas.)”
Baisiai smagu, kad tradicijos tęsiamos ir dar tokio kūrybingo žmogaus, kuris rytoj užbėgs “tamsiai žalių siūlų, koks būna besileidžiančios saulės nutviekstas pušynas, kai virš jo kybo juodas lietaus debesis :)”. Taip, labai smagu, bet… Dieve mano, aš gi ne alchemikas!…

P.P.S. “Ai, dar pamiršau vieną dalyką. Vakar Guostė ieškojosi rašto, vartė ir tą tavo rinkinį. Pokalbis buvo toks. Praeidama koridoriumi klausia:
– O tai Sonata pati piešė tuos nėrinius?
– Taip, viskas, kaip aprašyta.
– Jooo, talento nulis!
– Ką?!! (Guostė kambary, aš virtuvėj, galėjau ko nenugirsti – kas čia per išvados?)
– Sakau, visai neturiu talento piešimui, nieko taip nenupieščiau!
Žodžiu, mergaitė įvertino Tavo talentą :))”

Pirminiai šaltiniai:

Tolimi šaltiniai Tolimi šaltiniai

Vos įžiūrimi.Gal todėl, kad labai jau gilūs;)?…{jcomments on}

Žiūrėkit ir pavydėkit!

Po tokios šaltos žiemos pagaliau sulaukėme vasaros karščių, megzti iš vilnos jau nebe taip įdomu, norisi drabužėlio šiai dienai…Daugelis pasižiūri į nuostabiausių spalvų liną parduotuvėje, pasigėri, pačiupinėja ir atsidusę renkasi storesnį siūlą. Ne todėl, kad linas negražus ar nemielas, tiesiog atrodo, jog jokių šansų spėti ką nors nusimegzti dar šiai vasarai. Nes norisi šiai, o ne kitai:) Taip, reikėjo pradėti žiemą, bet kam žiemą, ypač tokią šaltą kaip pastaroji, galvoje linas?
Žinoma, aš pati tai tikrai neturiu kuo pasigirti šiame fronte, gaila:(. Bet kai kas turi ir man baisiai smagu parodyti visiems, kaip realizuojasi svajonės.

Rūtos Juzėnienės dvigubas (!!!) lininis sijonas !

lininis sijonas

Dviejų spalvų sluoksniai padaro sijoną neperšviečiamą, jam nebereikia jokio pasijonio, nerasi nieko ideliau karštai vasaros dienai, o persišviečiančios skirtingos spalvos daro jį tikrai ypatingą.

Ir pradėtas jis ne toli gražu ne žiemą.
Pirmoji, tamsiai mėlyna dalis, mezgama gegužės gale. Matote nuotraukoje, jos dar visai nedaug…

Pirma, mėlyna dalis

Antroji, rausva dalis nuotraukoje, atsiųstoje mezgimo viešumoje dienos proga – dar tik vos plonytė juostelė.

Antra, rausva dalis

O liepos 1 dieną jau pamačiau gatavą sijoną. Prie jo Rūta jau užsimetė akis rausvai palaidinei (su mėlyna rože?) ir tikrai dar šią vasarą ji turės kostiumėlį, kurį apsirengus reikės tik pričiupti skrybėlaitę ir bus galima vykti arbatėlės pas karalienę.

Visiems, ieškantiems pasiteisinimo savo neveiklumui, sakau, kad kalbu ne apie žmogų, kuris mezga tiek dėl to, kad neturi ką veikti. Ji tikrai turi. Taip pat turi ir darbą, ir šeimą. Tiesiog viskas labai priklauso nuo mūsų norų. Galima leisti savaitgalį sodyboje prie stalo ar drybsoti prie ežero, galima prie to paties ežero ar draugų kompanijoje smagiai leisti laiką ir su mezginiu. Jei patinka tą daryti ir norisi naujo originalaus drabužėlio. Visi mes turime pertraukų, laukimo, žiūrime TV… Beje, per tą patį sijono mezgimo laiką ji dar nusimezgė moherinį bolero ir naują vasarinę palaidinę – čia vardiju tik tai, ką mačiau. Akys lininei palaidinei jau uždėtos ir mezginys keliaus kartu su ja į Prancūziją – kalbos kursus…

Taip kad visi tinginiai težiūri ir pavydi, o nedrąsūs teįsikvepia ir išdrįsta, tai tikrai įmanoma, dar tik pats vasaros vidurys. Tuo labiau, kad, blogiausiu atveju, lininis drabužis tikrai tiks ir kitai, ir dar kitai vasarai…:){jcomments on}

Item added to cart.
0 items - 0,00 €