Archyvas 2010

Matyt, vasara – pats tinkamiausias laikas krikštynoms. Vakar mezgimo klube – joms net 2 mezginiai.
Šią juvelyrinę krikšto suknutę Joana numezgė savo jauniausiai dukterėčiai Liucijai, kurios krikštynos šį šeštadienį. Ji – ketvirtas vaikas šeimoje. Abu jos tėvai – taip pat iš keturių vaikų šeimų. Gal ne tik dėl vardo ji visų meiliai vadinama Šviesa?…:)
Dar antradienį mačiau tik paskiras sijonuko dalis, vakar – jau visa suknelė. Kiek laiko Joana prie jos praleido, nesunku suprasti iš to, kad vakar mezgimo klube ji… jau nebelabai galėjo ir megzti:) Tegu niekieno neklaidina tariamas suknelytės mažumas – sijonuko apačioje yra virš 200 akių. Viskozinis siūlas + 1,5mm virbalai – kas ten skundžiasi, kad sunku megzti riešines?

Kornelija mezga megztuką savo sūnėno krikštynoms ir vis svarsto, ar reikės jo rugpjūčio 15 d.? Dabartiniai karščiai nuteikia pesimistiškai, bet kas žino? Girdėjau tokių kontraversiškų prognozių… Tiesiog labai linkiu, kad oras būtų palankus naujam krikščioniui apsivilkti šį stilingą tetos rankdarbį.

Agnė baigė savo naują kepuraitę.

Nieko bendra su krikštynom. Tiesiog – labai gražu…

Siūlai – Cotton Eco 00005

P.S. 2010 m. liepos 31 d.

{jcomments on}

Ta-da-dam!
Lininis Rūtos Juzėnienės sijonas patyrė transformaciją – dramatiškai sutrumpėjo po šeimos tarybos pasitarimo:)- ir jau turi priderintą palaidinę.

Dabar laukiam švarkelio-tunikos, vasara gi tik tik įpusėjo:)…

Viena mano draugė įsitikinusi, kad riešinės yra toks ypatingas dalykas, jog jis negali būti perkamas. Kaip mergaičių draugystės apyrankės – jos gali būti dovanojamos ar gaunamos kaip meilės dovana. (Pasidaryti sau taip pat galima – gerai, kad nors toks kompromisas leidžiamas:)!…)
Gavau dar porą riešinių nuotraukų iš mano jau minėtos klasiokės. Klasės dienyne ji buvo įrašyta Dangirute, taip ją visi vadinome mokykloje. O namuose ji buvo Rūta. Be jos šeimoje augo dar dvi gėlės – Rožė ir Ieva.
Nuotraukose – “riešinės brangenybinėms mano sesėms, kaip gi kitaip pavadinsi, kai abi dar ir dirba su brangenybėm – viena su vaikais, kita su brangakmeniais ir tauriaisiais metalais ;). Tik kaip pasakyti, kokios jos brangios, kai nežinai, kaip elgsis karoliukai, vos kiek šviesesni nei siūlai, sumegzti į roželių vijoklį?”

Rožių vainikas…Ievai, nes “Rožė pati kaip rožė”, 

jai – pilkšvai melsvos…

Ir riešinės su skylute nykščiui dukrai Guostei:

“Raštas, galima sakyti, iš “Latvių pirštinių”, o šiaip tai – Guostės kūrinys, mano – tik “rankų darbas” :)”{jcomments on}

Iš vienos pusės, smulkūs projektai labai tinkami atstogoms –  visada gali bet kur išsitraukti ir turėti po ranka mielą užsiėmimą, neužimantį pusės lagamino ar rankinės. Iš kitos – atostogos turi labai rimtą privalumą – laiką. Nepasakosiu aš čia apie tokius nukrypimus, kai kai kas (pirštais nerodysim) susiplanuoja be smulkių projektėlių (kokių 10 porų riešinių) numegzti kokius 6-7 megztinius (atostogos – 2 savaitės, iš kurių tik viena diena namuose:)). Bet per normalias, vidutiniškai sėslias atostogas galime susiplanuoti rimtą mezginį, kuriam per kasdieninius darbus vis pritrūksta laiko…Pavyzdžiui, kokį megztinį. Mylimam vyrui?
Apie vyrus prabilau ne atsitiktinai. Jau gana senokai gavau kritišką laišką iš savo draugės. Kaip žinia, kritikuoti kitą labai lengva. Blogus dalykus mes pamatome akimirksniu ir be jokių pastangų. O va geriems jų prireikia gan daug… Taigi mano draugė į savo laišką įdėjo labai daug pastangų. Nes į kiekvieną punktą, kas ne taip, ji pasiūlė, kaip tą pagerinti. Kalba ėjo apie…vyrus, t.y., kad visas šis puslapis ir ypač dienoraštis yra perdėm moteriški. Moteriški mezginiai, moterų nuotraukos, net moterų eilėraščiai…
Kad atostogoms visos mes, mezgančios ką nors susiplanuojame, jokia naujiena. Ir mano draugė – ne išimtis. Būtent per atostogas ji daugiausia ir megzdavo. Taip sutapo, kad visų svarbiausių jos gyvenime vyrų gimtadieniai yra rudenį, tai paprastai per vasarą ji megzdavo vyriškus megztinius (jie – tai tikrai didelis projektas!!!). Ir norėjo šią mintį pasiūlyti ir dienoraščio skaitytojams (skaitytojoms?). Vis galvojau apie tai (o vasara tuo tarpu ir į antrą pusę spėjo persiristi…), labai norėjosi kuo nors įkvepiančiu šią idėją pailiustruoti, tik va, gėda, nebaisiai  yra kuo. Na, nesipila tie vyriški megztiniai kaip iš gausybės rago, ne riešinės čia tau. Juolab turim pripažinti, kad nei megztinio nereikia, prie bet kokios garderobo detalės pridėjus žodį “vyriškas” iš karto gauname “didesnis” ir labai dažnai…nuobodus mezgėjoms. Retas vyras mėgsta karoliukus, raštus, daug spalvų. Kiek vyrų mielai nešiotų lygiom gerom akim megztas juodas kojines? O kiek norinčių jas megzti?…Ir štai gaunu Dominykos laišką su nuotrauka (labai atostoginės nuotaikos!), kurioje jos tėtis su nauju ką tik dukros numegztu megztiniu:

Dominykos Sidabraitės megztas megztinis tėčiui. Siūlai – Karisma 53

Gal ši graži nuotrauka įkvėps mus, turinčias daugiau laiko, skirti jį ir savo meistriškumą bei meilę savo (dideliems)vyrams…:)

P.S. Ir nors J.Vaičiūnaitė yra viena iš mylimiausių mano draugės poečių, bekraščiui “Mezgimo zonos” moteriškumui ji atsiuntė vyrišką atsvarą:

Kiek stočių tiek likimų o vis dėlto
vienas vėjas skaičiuoja metus
tu atverki man miesto vartus
vėjau

gatvės žydinčios vystančios laiptinės
kambarių gedulinga viltis
taip naktis mus priims suguldys
vienus

po skardiniais stogais metaliniame
mėnesienos vėsiam spinduly
kaip žaizda tu man slenkstis esi
dienai

laiptai gyjantis lyjantis miestas
gatvių  juostoj kelionių delčia
kiek stočių tiek likimų o čia
vėjas.

(Vaidotas Daunys  “Preliudas”){jcomments on}