Viena mano draugė įsitikinusi, kad riešinės yra toks ypatingas dalykas, jog jis negali būti perkamas. Kaip mergaičių draugystės apyrankės – jos gali būti dovanojamos ar gaunamos kaip meilės dovana. (Pasidaryti sau taip pat galima – gerai, kad nors toks kompromisas leidžiamas:)!…)
Gavau dar porą riešinių nuotraukų iš mano jau minėtos klasiokės. Klasės dienyne ji buvo įrašyta Dangirute, taip ją visi vadinome mokykloje. O namuose ji buvo Rūta. Be jos šeimoje augo dar dvi gėlės – Rožė ir Ieva.
Nuotraukose – “riešinės brangenybinėms mano sesėms, kaip gi kitaip pavadinsi, kai abi dar ir dirba su brangenybėm – viena su vaikais, kita su brangakmeniais ir tauriaisiais metalais ;). Tik kaip pasakyti, kokios jos brangios, kai nežinai, kaip elgsis karoliukai, vos kiek šviesesni nei siūlai, sumegzti į roželių vijoklį?”
Rožių vainikas…Ievai, nes “Rožė pati kaip rožė”, 
jai – pilkšvai melsvos…
Ir riešinės su skylute nykščiui dukrai Guostei:
“Raštas, galima sakyti, iš “Latvių pirštinių”, o šiaip tai – Guostės kūrinys, mano – tik “rankų darbas” :)”{jcomments on}