Atostogaudama gavau laišką iš savo buvusios klasiokės. Ne šiaip tik laišką, o su nuotraukomis. Jos megztų riešinių.
Kadaise, prieš NevaliaGarsiaiIštartiToSkaičiaus metų, mus abidvi, tuomet baigusias aštuonias klases, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, pati kraštotyrininkų „Ramuvos” senbuvė, pasiėmė kartu su savimi į mūsų pirmąją ekspediciją. Taip prasidėjo mano ryškiausių vasarų tradicija, į ekspedicijas nustojau važinėti tik jau laukdamasi pirmagimio. Pirmus metus paišiau Rumšiškių muziejui šį bei tą, bet greitai atradau savo sritį – nėrinius vąšeliu.
Dabar net juokinga prisiminti, kiek laiko ir darbo užimdavo tai, kas šiandien būtų padaroma vienu skaitmeninio fotoaparato paspaudimu. Tuomet tokio technikos stebuklo nebuvo ir visus nėrinius ilgai ir kruopščiai paišydavausi į languotą sąsiuvinį. Čia būdavo tik gėlytės, uogos prasidėdavo po ekspedicijos. Grįžus namo kiekvieną nėrinį perpiešdavau plunksnele ir skiesta balta tempera ant juodo lapo, kurių prisirankiodavau iš rentgeno kabinetų:)…
Visa tai pasakoju todėl, kad kažkada padovanojau savo klasiokei tokių piešinių kopijų (siaubingai netobulų, kokie tai buvo metai!) tomelį. Ir iš jo ji susirado raštą savo riešinėms. Fotografavo jos dukra Guostė. O prasidėjo viskas dar tada, kai pačios buvom tų dukrų amžiaus ir apie jokius vaikus nė negalvojom:)
Dangirutės Giedraitytės megztos riešinės. Nuotraukos – jos dukters Guostės.
Viskas „apie tai, kad šaltiniai tebetrykšta”, toks buvo laiško P.S.
Tokiomis dienomis pasaulis man atrodo gražus ir tobulas ir aš visus myliu.
P.S. (mano) Ką tik gavau iš jos dar vieną laiškelį su kitos riešinės nuotrauka:
„Apsižiūrėjau, kad turiu ir kitos riešinės iš to paties Tavo rinkinio nuotrauką, tik čia jau net tobulas Guostės objektyvas nesugebėjo išryškinti paslėpto grožio, reikės gerokai pamedituoti, kol jį įžiūrėsi :)) (Kad būtų lengviau spėlioti užsiminsiu, kad čia toks rožių ornamentas.)”
Baisiai smagu, kad tradicijos tęsiamos ir dar tokio kūrybingo žmogaus, kuris rytoj užbėgs „tamsiai žalių siūlų, koks būna besileidžiančios saulės nutviekstas pušynas, kai virš jo kybo juodas lietaus debesis :)”. Taip, labai smagu, bet… Dieve mano, aš gi ne alchemikas!…
P.P.S. „Ai, dar pamiršau vieną dalyką. Vakar Guostė ieškojosi rašto, vartė ir tą tavo rinkinį. Pokalbis buvo toks. Praeidama koridoriumi klausia:
– O tai Sonata pati piešė tuos nėrinius?
– Taip, viskas, kaip aprašyta.
– Jooo, talento nulis!
– Ką?!! (Guostė kambary, aš virtuvėj, galėjau ko nenugirsti – kas čia per išvados?)
– Sakau, visai neturiu talento piešimui, nieko taip nenupieščiau!
Žodžiu, mergaitė įvertino Tavo talentą :))”
Pirminiai šaltiniai:
 |
 |
Vos įžiūrimi.Gal todėl, kad labai jau gilūs;)?…{jcomments on}