Susijaudinusi dėl pagrįstos kritikos apie vyriškų mezginių trūkumą, labai norėjau parašyti kokį straipsniuką ta tema. Žinojau, kad mano klasiokė ruošiasi megzti riešines tėčiui. Leidau jai ramiai paatostogauti, t.y., pamegzti (kokia aš gera!…), po to atsargiai paskrebenau į el. paštą. Gavau atsakymą labai iškalbingu pavadinimu „ne vyriškos riešinės“. Ir pilną visokiausio gėrio.
„Žali prisiminimai“. Siūlai: latviška Ogres vilna
„žaliųjų spalva visai netikroviška, fotografuota vakarėjant, gal dėl to? Jas iš visų čia prikabintų ketinau megzti pirmąsias, bet Joris ilgai vargo verdamas žalius karoliukus (pameni, tada net pasiguodžiau, kad sunkiai lenda ant siūlo), tai aš tuo tarpu numezgiau rudenėjančią liepų alėją.
„Rudenėjanti liepų alėja“. Siūlai: Merino Land 07
Tada ėmiausi, kaip tikėjausi, riešinių tėčiui, bet kai pasirinktas ornamentas iš mano gyvenimo žuvelių išvirto į lengvus ažūrinius žaižaruojančius žalius prisiminimus, supratau, kad tai pati ta dovana draugei, kurios žaliame sode vieną žalią vasaros dieną numezgiau beveik pusę pirmos riešinės.
Paskui prasidėjo mano atostogos ir mes išvažiavom į kaimą. Tuo metu Guostė dar nebuvo grįžusi iš savo kino-foto stovyklos ir aš, pastebėjusi, kad kažko nepasiėmiau, siųsdavau jai sms. KLIJAI, parašiau vienoje iš jų, jeigu ir jinai pamirš, mano sumanymams basta!
„Juostuotos“. Siūlai: Merino Land 07 ir 12
Toms juostuotoms (jos irgi dovanų, tik kažkodėl neįgyja kito vardo tik “tos juostuotos” :)) karoliukus turėjau susivėrusi iš anksto ir numezgiau jas greičiau, nei atvažiavo Guostė. Bet gal ir gerai, bent pabaigiau liemenę mamai (nieko įdomaus, padariau iš nebenešiojamo sijono: perkirpau priekį per pusę, apmezgiau kraštus ir įsiuvau sagas).
O tada vis tiek ėmiausi klijuoti siūlus 😉 ir štai šioje vietoje galiu pasidalinti patirtimi, ką daryti, jei atostogaudama atokiame kaime nori megzti riešines, bet apsižiūri, kad neturi klijų, tada laikui prastumti imiesi pačių neįdomiausių darbų (kurių nesiimtum, jei galėtum daryti tai, kas įdomu), bet net ir juos baigi, o desantas vis dar nesirodo. Aišku, galima nueiti į artimiausią kaimo parduotuvę, betgi ne tada, kai temperatūra +35, vis dėlto 1,5 km; arba nuvažiuoti į kokį didesnį miestelį, bet jei stengiesi daryti aplinkai kuo mažesnį poveikį, reikia išbandyti kitas priemones: 1) kiaušinio baltymas, suklijuoja, bet gana silpnai, jei karoliukai siauresni, gana greitai nutrupa (ar tikrai tiesa, kad senovėje statant gynybinius įtvirtinimus, duoklę imdavo kiaušiniais?), todėl geriau 2) kiaušinio baltymas su miltais (duoklę turbūt imdavo kiaušiniais ir miltais ;)).
Tai va, šiek tiek pavargus karoliukai atsidūrė ant siūlo ir – norisi kaip nors labai pakiliai pasakyti, nes man pačiai tos riešinės labai patinka – suraibuliavo ratilai, jau žinau, kam jie nuribuos 🙂 (jos vienintelės ne Guostės fotografuotos)
„Raibuliai“. Siūlai: Merino Land 12
Ir galiausiai, jau grįžus į Vilnių, – pagal schemą dobiliukai, bet kuo toliau mezgu, tuo labiau – vynuogienojai 🙂
„Vynuogienojai“. Siūlai: latviška Ogres vilna. Dangirutės Giedraitytės megztos riešinės. Nuotraukos – jos dukters Guostės
Jei pameni, viskas prasidėjo dėl to, kad, numezgusi mamai ir sesėms, skubiai – skubiai! – norėjau numegzti riešines tėčiui ir jeigu būčiau buvusi drąsesnė ir atkaklesnė, dabar jau jis jas turėtų. Bet aš išsigandau, kad tie karoliukai ir tie raštai visi yra moteriški, ir kurį laiką net lioviausi tų vyriškų riešinių ieškoti, o paskui kilo vis naujų minčių ir aš pasidaviau jų tėkmei, tikėdamasi, kad jinai atplukdys ir tai, ko man reikia… Tačiau jau vėsta, jaučiu, nebegaliu megzti “pažiūrėsiu, kam tiks”, todėl, kaip sakoma, lauk tęsinio, jau metu akis 😉 Iki, D.“
Laukiam!{jcomments on}
{jcomments on}
{jcomments on}
