Visi mano vaikai, kai buvo maži ir nemokėjo nei skaityti (arba tik vos vos), nei rašyti, o rašyti, ypač rašytinėm, o ne spausdintinėm raidėm, labai norėjo, darydavo tą savaip. Mėlynu rašikliu (nes primena mokyklinį parkerį) kringeliodavo tvarkingas eilutes, imituodami rankraštį. Vaizdas labai priminė šio megztinio nugarą, todėl ir pavadinau jį „Raštais“.
Man visuomet labai patiko smulkūs dryžiukai, kai spalva keičiama kas eilutę. Bet viskas turi prisirpti, pribręsti. Galutinis postūmis buvo šis Sigos megztinis.
Savąjį mezgiau nuo kaklo, priekio iškirpimą formavau trumpom eilėm, toliau ratu ratu ratu, pridėdinėjant kas 4 eilę 4 reglano linijose. Labai smagu taip megzti tokiais smulkiais dryželiais. Apvažiuoji ratą viena spalva, nieko nepainiodamas, nepersukdamas pakeli iš apačios praeitos eilutės siūlą ir važiuoji ratą juo. Taip nesusidaro tas bjaurus perėjimas tarp eilių, kuris atsiranda mezgant stambesniais dryžiais ar raštais. Yra tam vaistų, labai paprastų, bet mano atveju nereikia dėl to sukti sau galvos.
Siūlai?
Tamsesnis dryžiukas iš štai tokios krūvos, likusios nuo kojinių mezgimo:
Vienam forume manęs užklausė (kai parodžiau vieno projekto – kito! – siūlus, bet krūva buvo laaabai panaši), ar aš mezgu tik mėlynas kojines. „Ne!!!Tikrai ne!!!“- norėjau garsiai šaukti. Bet krūva bylojo ką kitą.
Specialiai naudojau skirtingus mėlynus atspalvius, kad jie primintų ranka rašytą tekstą, kur tarpais ištykšta negraži ryški dėmė, tarpais raidės išryškėja, tarpais nublanksta, kartais net visai išnyksta lyg lietaus lašai patikštų ant skaitomo laiško, bet… jam nepakenks – visi žinom, kad „rankraščiai nedega“. Rankogaliuose – žydra Alpaca iš mano krūvos.
O šviesaus dryželio siūlas atsirado tokiu gana neįprastu būdu. Skudurynuose visada atkreipiu dėmesį į megztinius. Ir visada vienu tikslu – ploni grynos vilnos megztiniai – ideali žaliava veltiniui. Tik įkiši juos į skalbyklę netinkamu režimu – ir turi puikią medžiagą įdomiems naujiems projektams. Savo megztinius ardau ir permezginėju – man labai patinka „ūkiškai“ tvarkytis. Bet niekada neieškau skudurynuose megztinių ardymui – siūlus man patinka gauti kitokiu būdu ir, tiesą pasakius, kitokiu pavidalu.
Šis baisuokliškas megztinis iš karto patraukė mano akį ir supratau, kad pirksiu. Ir tikrai nevelsiu – ardysiu. Kabėjo jis toks didelis, kvailo fasono, net vietose įsiūtas, matyt, net ir XL nešiotojui buvo per didelis, tokio graudaus balto su melsvu melanžo… Vienintelis protu suvokiamas jo privalumas buvo sudėtis: vilna su kašmyru. Visa kita… Man net pats siūlas nepatiko – netolygus, slepiantis mezgimo raštą, aš myliu lygų, paprastą, kiekvieną akį pabrėžiantį… Bet gyvenimas dažnai tokius pokštus krečia. Pamenat, kaip jaunystėj (vaikystėj) sakydavom, kad niekada netekėsiu už juodaplaukio, šviesiaplaukio, mažo, kreivom kojom, žaliaakio, rudaakio ir pan. ir pan. Niekada negyvensiu kaime, mieste, daugiabutyje, vienkiemyje… Apsidairykim, su kuo ir kur dabar gyvenam?
Po mėlynom moksleiviškom eilutėm – keli raudoni tamstos mokytojos intarpai. Ji pataiso klaidas, brūkšteli pasirašydama po tekstu ir… nupaišo gėlę.
{jcomments on}