Ši žiema priminė mums jau truputį per porą metų primirštus dalykus – prireikė iš šiltų megztinių, ir kepurių, ir rimtų pirštinių, ir dar visokių šiltų dalykėlių, be kurių išgyvenome praeitą žiemą ir nelabai galvojom šiai. Aš pati, gavusi dovanų megztas kelnes, pradėjau galvoti ir apie panašius apatinius prie trumpos striukės… O vakar per paskutinį sniegą klampodamos su dukra miške ir nebeaukštose pusnyse sugebėjom prisemti gan aukštus batus šlapio ir šalto (ir dar labai lipnaus) tirpstančio sniego, tai spėkit, apie ką galvojau – taip, kad prie visų mano turimų šiltų daiktų iki pilnos laimės (ar greičiau pilnos šilumos) man trūksta tik blauzdinių. O namo parėjusios laukė Jolantos laiškas su nauju mezginiu vyrui – su kokiu pavydu pasigrožėjau nuotraukomis!
Blauzdinės yra toks geras daiktas, kad neminamos mūsų svorio, jos neturi būti kojininio siūlo, o gali būti ir grynos šiltutėlės, elastingos vilnos. Net sušlapusios tokios neleis mums sušalti – vilna turi tą ypatingą savybę sudrėkusi „užrakinti” šilumą savyje. Ne veltui šiaurės šalių žvejai prieš darbą sušlapindavo savo pirštines lediniame jūros vandenyje tam, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, kad nesušaltų dirbdami rankų. Estiška spalvotoji taip ir prašosi tam reikalui – prie visų gerų savybių bus blauzdinės Ir labai gražios, kaip matote :).
Jolantos Žilinskienės megztos blauzdinės vyrui ir nuotraukos, siūlai – Aade Long 8/2 artistic.