Archyvas 2016

Pradedam nuo spalvos – su jokia kita taip darniai neįsiliesi į supančią gamtą kaip su gražia žalia.

Siūlai – be jokios abejonės – gryniausia vilna. Elfai – gamtos vaikai, o ten nėra nei sintetikos, nei grubios chemijos. Šaltos žiemos daiktams – pirštinėms – vilna pasirinkta iš šiauriausių kraštų, kur avys seniai prisitaikė prie atšiauraus klimato ir dalijasi savo apsauga su draugiškomis joms būtybėmis. 

Islandiška Plotulopi draugauja mezginyje su vilna iš Farerų salų, kartu sukurdamos turtingą ir išraiškingą medžiagą. Kaip tos samanos ant medžio…

Mamai teko megzti „tris tokias pirštines. Tai vieną, tai kitą pametė, po to rado, žodžiu, baigės tuo, kad vaikšto su dviem dešiniosiom, ir sakė, jokiu būdu dar vienos kairės nemegzt – puikiai prisitaikė pirštinė prie rankos, siūlių išvis nejaučia. Grožių ten nekurta, bet jos vertos didžiausių liaupsių dėl šiltumo, tikrai nuostabūs siūlai.”

Visos geros apsauginės vilnos savybės sustiprėja šią pavėlus. Visi tą patyrė su pirštinėmis iš Sirri;).

Mama pirštines tik numezgė, velti teko jau pačiam,

panašu, kad be didelio vargo;).

Su didžiausiu džiaugsmu greičiau…:)

Šilta elfams turi būti ne tik lauke, bet ir namuose bei mokykloje. Todėl šiltos vilnonės šleputės – must-have.

Jos gamintos jau labai rimtai. Pačiam pagrindui sudėti 2 trigijai Sirri siūlai (puošiantiems lapams – vienas dvigijis siūlas). „Kaip formuoti elfišką nosį, ieškojau idėjų Ravelryje – čia. Net pribloškė, kad radau tiksliai tokią šleputę, kokios norėjau, ir net paveltą – na, neįtikėtina! Tik išmezgus vieną kojinę pamačiau, kad pagal schemą nosis labai mažai riečiasi ir tie lapeliai ne gudriausiu būdu daromi (tikras vaizdas, kas gaunasi iš schemos, čia.). Tai nosį siaurindama pirmus 4 kartus mažinau akis tik kelties dalyje, pėdą ilginau kaip ir siūlo schema trumposiomis eilėmis, prieš pat galiuką trumposiomis net po du kartus… ir užbaigiau icord 4 -> 3 -> 2 akys.”

Prieš vėlimą šleputės buvo ~20% per didelės ir tiko mamai. „Vėliau du kartus, abu su skalbiniais ir lauko teniso kamuoliuku. Pirmąkart 60 laipsnių temperatūroje valandą, apsivėlė per mažai (bet lapai susivėlė super, akių nesimatė – atradau, kad veliant retas sumezgimas tiesiog idealu). Antrąkart 95 laipsniai 1,5 val. Rezultatas nuostabus! Minkštutės, laiko formą, švelnios, nesijaučia jokio storumo-kietumo ar sunkumo. Šarūnas baisiai patenkintas. Vos nuėmiau nuo kojų 🙂 Ir jau atsirado draugų, prašančių „ir jiems tokių pačių”, nors dar nė į mokyklą išėjęs nebuvo :)”

Suvėlimu viskas nesibaigė!

Kad nesliduotų šlepučių padai buvo padengti lateksu. Visą naktį džiovinami, turėjo būti sunku laukti…

 O dabar? Dabar jau galima autis.

O kur vaikšto elfai, sužinosite, jei turėsite tokias pat geras akis kaip jie patys ir sugebėsite perskaityti įrašą ant greitai greitai prašmėžuojančių kojyčų.

Kristinos Milčienės mezginiai, nuotraukos ir pasidalijimai. Siūlai – Sirri 5/2 C23 ir C6, Sirri 5/3 C23, Istex Plotulopi 1423.{jcomments on}

Šaltą žiemą ir papuošalai pageidautini… šilti:).

Karoliai ar šalikėlis?

Auksės Luišaitės megzti šilti papuošalai iš Drops Delight 03, 09, Drops Fabel 108.

Visi žinom, kad neigiami dalykai dažniausiai tokie būna dėl požiūrio. Laimėtojai – ne tie, kas niekad nėra susidūrę su pralaimėjimais, neigiamais atsakymais ar sunkia kova, o tie, kas paverčia visus gyvenime vykstančius dalykus pamokomis, progomis ir galimybėmis.

Visokiausių citrinų pasitaiko ir mezgimo kelyje. Viena jų rūšis – skersuojantis siūlas. Galima su nepasitenkimu jį atmesti ir ieškoti kito, patogesnio varianto. Sunkiau su siūlais, kurie be skersavimo turi visokių kitokių unikalių savybių ir nėra taip paprastai ir neskausmingai pakeičiami. Galima ieškoti rašto, kuris tą skersavimą subalansuotų (gerų ir išvirkščių akių deriniai), turit daug šansų atrasti originalių ir nematytų dalykų, naujų raštų ar įdomesnių dizaineriškų sprendimų. O galima ne kovoti, bet atvirkščiai, eiti ranka rankon su ta savybe, ją dar labiau pabrėžiant, kaip padarė Evelina savo tunikoje.

Šiltutėlis 1 gijos Sirri siūlas mezgamas geromis akimis linkęs skersuoti, Evelina apžaidė šią jo savybę, pridėjimų skylutes išdėstydama ta pačia kryptimi. Įstrižainė dar labiau pasviro, bet jau kaip gražus dizaino elementas, o ne koks brokas!

Evelinos Drazdauskienės megzta tunika iš Sirri 5/1 S28 ir nuotraukos. Įkvėpimo šaltinis – Rūtos megzta skraistė „Climb Every Mountain” (taip pat iš Sirri vilnos, tik dvigijės)

Turiu pasakyti, kad lapkritį skelbdama megztinių mėnesiu ir pati prie to prisidėjau. Ne tik teoriškai;). Jau seniai buvau nusižiūrėjus vieną Marimekko megztinį, tik neradau vis jam tinkamų siūlų. Tereikėjo sulaukti rudenį islandiškos vilnos. Pasitardama susirinkau tris spalvas ir pradėjau. Nemeluosiu, kad pati ir nusimezgiau. Be nykštukų aš pastaruoju metu nusimezgu tik kojines, bet… 

Pradėti pradėjau ir taip vangiai judėjau pirmyn, kad tas ant stalo nuolat gulintis ir nelabai kintantis mezginys jau ne vienam akis badė. Jei ne nykštukai, sunkiai ir spalvos pasikeitimą būčiau pasiekus. Dėl visko kaltas buvo oras (ne aš gi!!!). Buvo taip šilta, kad tiesiog neįsivaizdavau, ką aš su tokiu šiltu megztiniu darysiu ir kur juo rengsiuos. 

Kol vieną dieną netikėtai (kas tikisi šalčių gruodį???) atšalo ir manyje pabudo trolio genai. Virbalai lyg burtų lazdele virš jų pamojavus įgavo visai padorų greitį. Iš mano rankų keliaudavo tiesiai pas nykštukus ir atgal, kol nykštuke prabudęs proto balsos nusiuntė mane su visu trolišku įkarščiu to „megztinio” pasimatuoti. Paburbėjusi dėl kaip kieno tingumo, megztinio visgi pasimatuoti nuėjau – ko čia nepasimatavus tokio mielo šilto… megztinuko??? Grįžus greitai atėmiau mezginį ir tyliai susipakavau namo, kur primezgiau pabaigos stulpelį (ne dėl ilgio, dėl viso dizaino).

Tas vangumą pakeitęs įkarštis bus ranką pridėjęs, ne kitaip, kad išskalbus turėjau ne megztuką, bet megztą suknelę. Ir visai nesigailėjau. O po naujų metų tai ir atsidžiaugti negalėjau:).

Suknelė-megztinis megztas iš Istex Lett-Lopi 9264, 9418, 0052.{jcomments on}