Turiu pasakyti, kad lapkritį skelbdama megztinių mėnesiu ir pati prie to prisidėjau. Ne tik teoriškai;). Jau seniai buvau nusižiūrėjus vieną Marimekko megztinį, tik neradau vis jam tinkamų siūlų. Tereikėjo sulaukti rudenį islandiškos vilnos. Pasitardama susirinkau tris spalvas ir pradėjau. Nemeluosiu, kad pati ir nusimezgiau. Be nykštukų aš pastaruoju metu nusimezgu tik kojines, bet…
Pradėti pradėjau ir taip vangiai judėjau pirmyn, kad tas ant stalo nuolat gulintis ir nelabai kintantis mezginys jau ne vienam akis badė. Jei ne nykštukai, sunkiai ir spalvos pasikeitimą būčiau pasiekus. Dėl visko kaltas buvo oras (ne aš gi!!!). Buvo taip šilta, kad tiesiog neįsivaizdavau, ką aš su tokiu šiltu megztiniu darysiu ir kur juo rengsiuos.
Kol vieną dieną netikėtai (kas tikisi šalčių gruodį???) atšalo ir manyje pabudo trolio genai. Virbalai lyg burtų lazdele virš jų pamojavus įgavo visai padorų greitį. Iš mano rankų keliaudavo tiesiai pas nykštukus ir atgal, kol nykštuke prabudęs proto balsos nusiuntė mane su visu trolišku įkarščiu to „megztinio” pasimatuoti. Paburbėjusi dėl kaip kieno tingumo, megztinio visgi pasimatuoti nuėjau – ko čia nepasimatavus tokio mielo šilto… megztinuko??? Grįžus greitai atėmiau mezginį ir tyliai susipakavau namo, kur primezgiau pabaigos stulpelį (ne dėl ilgio, dėl viso dizaino).
Tas vangumą pakeitęs įkarštis bus ranką pridėjęs, ne kitaip, kad išskalbus turėjau ne megztuką, bet megztą suknelę. Ir visai nesigailėjau. O po naujų metų tai ir atsidžiaugti negalėjau:).
Suknelė-megztinis megztas iš Istex Lett-Lopi 9264, 9418, 0052.{jcomments on}