Archyvas 2015

Pažįstama tunika?;) Ar skamba kaip girdėtas motyvas talentingoje interpretacijoje?

Still Light labiausiai įprasta matyti šiltą ir vilnonę. Tiesa, vasarinių versijų iš lino taip pat yra. Elvitos tunika ištiesia draugišką ranką vienai ir kitai. 

Neplonas, bet tradiciškai vasariškos sudėties siūlas (šilkas, viskozė ir medvilnė) – pats tinkamiausias visiems sezonams. Jis nekaitins vasarą ir bus pakankamai šiltas žiemos metu daugelyje šildomų patalpų. Storokas siūlas – idealus tokio silueto megztai suknelei, nes puikiai laikys formą ir be jokių papildomų sluoksnių, taip nepageidautinų vasarą.

Gražios skaidrios spalvos ji puikiai įsipaišys į vasarinį garderobą, žiemą pradžiugins akis netikėta vasariška gaiva ir atostogų dvelksmu. Tvidinis siūlas tik šelmiškai mirktels savo vilnoniam lietaus šalies broliui ir nuskubės po palmėm į žydrus tolius. Graži ir elegantiška suknutė reikalui esant gali virsti tunika ant siaurų kelnių ar timpų. Kultinis reikalas ant labai tvirto pagrindo.

Elvitos Ivoškienės megzta suknutė ir nuotraukos. Modelis – “Still Light Tunic”, siūlai – Rowan Revive 473.{jcomments on}

Alyvų žydėjimas – trumpas, bet labai ryškus laikas.

G lininė skara ne tik žydi tokiomis pačiomis spalvomis, ir raštas pritaikytas – smulkių žiedelių.

“Paskutinė nuotrauka byloja, kad ir mezginius, ir sportą pavasarį regiu tomis pačiomis spalvomis;)”

G megzta skara ir nuotraukos. Siūlai – 4 gijų linas, modelis – “Echo Flower Shawl”, kraštas – “Shady Lady“.{jcomments on} 

Negalėjau atsidžiaugti (ir iki šiol džiaugiuosi), kai mezgėjos ėmėsi visokiausių kūrybinių eksperimentų, maišydamos kelis siūlus kartu. Populiariausias variantas vasarai – linas su vilna. Čia ir siūlo faktūra, ir spalvos žaidžia kartu. Pagrindinis akcentas dažniausiai būdavo naujos sudėties sukūrimas. Linas su vilna puikiai papildo vienas kito savybes – drabužis tinka vasarai, nes nėra per šiltas, nėra toks sunkus kaip medvilnė, vilna suteikia ir lengvumo, ir formą, o linas duoda gražų blizgesį ir puikų kritimą. Daug vykusių, naujų ir įdomių atradimų atsirado ir ant virbalų, ir ant pakabų. Šiandieniniai megztiniai naujos medžiagos nesukuria, visi jie vilnoniai (beveik;)) ir melanžas sukurtas dėl spalvos ir tik dėl jos. 

Melanžas turi savo mylėtojų ir savo priešininkų. Kai kam šis margumynas asocijuojasi su senais blogais laikais, kai siūlų nebuvo ir tekdavo kombinuoti viską, ką turi. Melanžas jiems buvo “iš bėdos”. Aš užaugau tais pačiais gūdžiais siūlinio deficito laikas, bet melanžas man niekada nebuvo bėda, o tik priemonė siūlais išgauti tapybinius efektus. Iki šiol puodkelės iš 5 skirtingų kamuoliukų (o jie visi suraišioti iš maždaug 1 metro skirtingų spalvų gabaliukų) man likusios vienu gražiausių vaikystės prisiminimų… Dabar nelabai tenka raišioti galiukus, užtai milžiniška pereinamų siūlų pasiūla atveria melanžams iki tol neregėtas galimybes.

Šis Aušros megztukas iš dviejų pereinamų spalvų (per kai kurias vietas Aušra perėjo pati) plonytės estiškos vilnos turbūt buvo pirmas mano matytas vilnos su vilna derinimas MZ. Prasidėjo, kaip daugelis Aušros megztinių, nuo sagos. Ne bet kokios, tėčio darytos. Ją ir įsiuvo vos numezgė reikiamą gabaliuką, kad viskas būtų savo vietose kaip ir priklauso.

Ripsas spalvinius perėjimus dar labiau supynė ir suliejo.

Panašų suliejimo efektą Rūta išgavo savo megztinyje dvigubu perliniu raštu, kuris taip gerai suskaido gan smulkų spalvoto siūlo dryžuotumą. Jo net nelieka, tik reljefiškas niuansuotas mezginys.  

Vienspalvė nedažyta vilna čia megzta kartu su plonyčiu Noro Cashmere Flavor.  Efektas turtingas ir netikėtas. Cashmere Flavor – ryškus ir intensyvus, su vilna kartu sudėtas prasiskiedė, vietoj sodrių gilių spalvų čia suskamba skaidria žaisminga akvarele…

Prie tokios efekto pastelinių spalvų sagos, rodos, tam megztiniui specialiai sutvertos.

Megztinio siluetą pabrėžia vertikalios nukeltų akių juostos, 

o vienspalve, tamsesne, vilna numegzta I-cord apdaila – lyg rėmas paveikslui.

Sagute užsisega net vidinė kišenė,

 taip apgalvotai pritvirtinta prie nukeltų akių linijos – neplevėsuoja ore ir nesiraito, o prisiuvimas nematomas iš gerosios pusės.

Loreta nuėjo dar giliau į mišką, suderinusi ilgais tarpais besikeičiančią estišką vilna su trumpesnėm atkarpom dažytu Noro siūlu.

Abu intensyvių ryškių spalvų, kurios melanže suskamba naujai – turtingai ir netikėtai.

Kas linkęs eksperimentuoti, tai paprastai visose srityse. Todėl visai nekeista, kad visi trys megztiniai megzti be jokių aprašymų, pratęsiant tą patį kūrybinį procesą. Visi skirtingų modelių, kiekvienos stilių atitinkantys. Ir tokie gražūs, lyg vaikščiojantys gatvėmis paveikslai.

Pirmasis melanžinis megztukas megztas ir fotografuotas Aušros Grigelionienės. Sudėti du ploni (8/1) estiškos vilnos siūlai – rust ir lamb. Antrasis megztinis megztas ir fotografuotas Rūtos Juzėnienės, vienspalvė nedažyta vilna sudėta su Noro Cashmere Flavor 156, sagos – Union Knopf. Loretos megztukas megztas iš estiškos Aade Long 8/2 vilnos artistic (flame) su Noro Cashmere Flavor 177.

Vis ruošiuosi kokį mėnesį paskelbti megztinių mėnesiu ir tik juos rodyti. Susikaupė jų didžiulė eilė, pačių įvairiausių. Kad ir kur bekryptume, į smulkmę ar į stambiagabaričius mezginius, megzto garderobo centre visuomet lieka megztiniai. Ir gegužė būtų turbūt pats geriausias laikas tokiam paradui, nes megztinis – pagrindinis šio mėnesio drabužis, kai šiltų kepurių ir pirštinių su kojinėm jau nebereikia (dažniausiai;)), o trumpom rankovėm dar per šalta. Nepažadu, kad nenukrypsiu nuo temos, nes visos mezgėjos nuolat krypsta ten bei šen ir įvairovė būtina ir reikalinga, bet pasistengsiu parodyti kuo daugiau megztinių, iš įvairiausių siūlų, įvairiausių modelių ir skirtingų stilių. 

Pradžiai Audronės du nauji megztukai. Jie, tiesa, ne visai nauji, tik dabar nufotografuoti. Gimė žiemą su krūva liudininkų bei patarėjų.

Šis samaninis megztukas atsirado iš… siūlų. Taip, žinau, iš jų atsiranda visi megztiniai, bet kai kurie prasideda nuo idėjos, nuo siūlų rinkimosi. Šis prasidėjo nuo siūlų atradimo. Savo spintoje. Pirktų kažkokiai idėjai, kuri, išdavikė, ėmė ir paliko tą tamsiai žalią maišą. Tai Audronė naujom akim pažvelgė į tą maišą ir nusimezgė tokį paprastą, jaukų, šiltą megztuką pavasariui, pažaidusi tik išvirkščių akių juostelėm (smulkesnėm kaklui, stambesnėm – priekio detalei). 

Šalia tų samaninių spintoje pasirodė besą ir pora kamuoliukų geltonos alpakos, taip pat kažkokiu tikslu pirktos. Tai ji prisiderino prie tamsiai samaninio pagrindo ir dabar apgaudinėja visus, apsimesdama visu tikru megztuku, išlendančiu iš po žalio, nuslėpdama tiesą, jog jos – tik spalvoti kraštai:).

O šis megztinis – pirmasis Audronės vien iš Noro siūlų. Jo garbei buvo iškraustyta 5 litų monetų taupyklė. Dalis pasirinktos spalvos atsidūrė štai šiame megztinyje, likučio visam megztiniui neužteko ir Audronė prisipirko priderintą spalvą. Pradėjo megzti klasikinį reglaną, bet kažkaip reikalai nesiėjo. Iš pradžių trūko Noro, paskui noro… Kol vieną įkvėpimo akimirką sugalvojo vieną spalvą megzti lygiai, kitą – zigzagu.

Viskas staiga sustojo į savo vietas – suskambėjo, subangavo.

Spalvos taip gerai tarpusavyje susiliejo, kad neatskirsi vienos nuo kitos, jei koncepcija nepaaiškinta. Ir naujas rūbas vėl abiems – mamai ir dukrai:).

Audronės Steponaitienės megzti megztiniai. Pirmasis – iš Drops Alpaca 7895 ir 2923, antrasis – iš Noro Flower Bed 1366, 1377. Nuotraukos taip pat abiejų – mamos ir dukros:).{jcomments on}