Archyvas 2013

Turiu pripažinti, kad akcija “gegužė – megztinių mėnuo” nelabai man pavyko… Nesu labai pririšusi savo mezginių prie oro, bet ir man tokiom šiltom dienom norėjosi paignoruoti sveiko proto balsą, sakantį, kad žiema ateis ir ateis daug greičiau, nei aš norėčiau, ir atidėti į šoną tuos didelius, jaukius ir šildančius mezginius. VIetoj jų imtis ko nors vasariško arba mažo, nešildančio nei rankų, nei kelių, pvz., pirštinių 😉

Bet žiūriu, iš tos nepavykusios akcijos netikėtai atsišakojo labai įdomi tendencija – megztiniai iš pasakų. Jei Rūta neabejotinai įvykdytų sudėtingą pasakišką užduotį atvykti nei nuogai, nei apsirengusiai, tai naujasis Virginijos megztukas – lyg atkeliavęs iš pasakos “Trys iš tabokinės”, tik truputį pakeistu pavadinimu “Du iš lagamino”. Mintis vis tiek lieka ta pati – iš pačios netikėčiausios vietos (ar tabokinės, ar lagamino) oplia ir iššoka kažkas labai netikėto ir stebuklingo.

Abu stebuklai iš tų pačių ingredientų – Noro ir vilnos iš lagamino, beje, tos pačios vilnos;). Tik pirmame megztuke ji pieniško baltumo, o šiame – prislopintos bordo spalvos.

Šis antrasis brolis – žaismingas ir valiūkiškas, su gobtuvu, o jo gale – tos pačios turkio spalvos bumbuliukas! Šis bumbuliukas – pats geriausias įrodymas, jog megztinis nebuvo normaliu būdu suplanuotas, suskaičiuotas ir numegztas, o atsirado stebuklingu būdu, dviem burtų lazdelėm (gali būti ir sujungtos valu) pamojus ar slaptažodį pasakius, nes tokie dalykai – akivaizdu – “ne ot mira sego”.

Tobulos sagos

ir būtina visų Virginijos mezginių sudedamoji dalis – jos pačios kurti papuošalai.

Raštas – vienas mylimiausių ir populiariausių: paprasčiausi trikampiukai. Su žydinčia ir čiulbančia juosta aplinkui.

Atkreipkit dėmesį į skaičius, pasakose būna trys sesės, dvylika brolių, dar gali būti septyni, bet niekur nieko nėra dviejų. Yra labai daug šansų, kad pasakius tinkamą burtažodį, iš lagamino iššoks trečias. Vilna dar nesibaigė…;)

Virginijos Sankalienės megztas megztukas ir nuotraukos, pačios kurtas modelis. Siūlai – Noro Silk Garden Sock 279 su vilna iš lagamino.{jcomments on}

Jokia mezgėja neprapuls, patekusi į pasaką. “Ateik nei nuoga, nei apsirengus” – prašom! Storas virbalas ir prailgintos akys – vienas juokas.

Kažkas pasakiško ir tame vasariniame Rowan tvide. Ne tik pasakiška spalva ;), bet ir tai, kad siūlas iš perdirbtų žaliavų (šilko, medvilnės ir viskozės), paklūstantis pačiam esminiam gyvenimo procesui – nuolatiniam virsmui. Tokiame mezginy ta spalva dar labiau nenusakoma, nes persišviečiantis apatinis drabužėlis prideda savo. Tik keiti apatinį sluoksnį – ir kaskart vis kitaip atrodai. Tačiau šis megztukas pasižymi ne tik gyvenimiškom  transformacijom. Spėkit, kiek kamuoliukų siūlų sunaudota? Niekada nepatikėčiau – tik 3! Stebuklas, ne kitaip:). 

Visi tie tinkliniai sluoksniniai aspektai nėra tik dekoratyvūs, jie puikiai šildo, kartu neperkaitindamas. Toks drabužis yra nepamainomas dienomis, kai oras, užsimiršęs, kad ne pasakoje, “nei šiltas, nei šaltas”.

Megztas nuo vidurio į šonus, apie tokią konstrukciją praeitą vasarą pasakojo iš Talino atvykusi Anna Verschik. Šis megztukas – ne vienintelis tų kursų įkvėptas mezginys. Bus dar 🙂

Rūtos Juzėnienės megztas megztinis ir nuotraukos, siūlas – Rowan Revive 464.{jcomments on}

Naujas Rūtos megztukas iš vasarinio tvido:

“Mezgiau nuo viršaus 4mm virbalais, vidurinę dalį – 3mm, o apačią – vėl 4mm”.

Milžiniškoje modelių pasiūloje savos kūrybos mezginiai – retos egzotiškos gėlės, puoselėtinos ir vertintinos.

Šitam žydinčių medžių kontekste ir pats megztukas – virpančių rausvų atpalvių su drąsiu kiauraraščiu – lyg vyšnios žiedas tarp liaunų šakelių ažūro.

“Viltį tausok – vėl praversi akis ir išvysi
Vilniaus vyšnynus vaiskų pavasario vakarą,
Vilgysi ilgesio ašarom gipso gėlynus,
Vilksiesi ir vėl violetinį vėsų drabužį;
Vilkšunį glostysi grumbančiom vaikiškom rankom,
Vilnijant vėjy plaukams ir sutemų žolei,
Vilniaus viduramžių vėtrungei virpant prieš audrą…”

J.Vaičiūnaitė

Rūtos Juzėnienės megztas megztinis ir nuotraukos. Siūlai – Rowan Purelife Revive 00470.{jcomments on}