Archyvas 2013

Ir aš suspėjau! Įšokau į jau benuriedantį vasarinį lino traukinį ir dabar tikiuosi iš sinoptikų užsitęsusios vasaros ir ilgo bei šilto rudens pažadų.

Lininių drabužių norėjau jau seniai, bet šio konkretaus daikto atsiradimą nulėmė keli dalykai.

Tai, kad neturiu kuo apsirengti, esminio vaidmens nesuvaidino, ypač kai Agnė užėjusi be jokių užuolankų man išaiškino reikalą: “Mezginių skaičius ir turėjimas kuo rengtis beveik jokiame taške nesusikerta”. Graudi tiesa, bet aš vis tiek vyliausi, kad jei nusimegsiu lininę palaidinę (geriau kelias), tai vasarą truputį labiau turėsiu ką apsirengti.

Mano viltis ypač papenėjo Daiva, papasakojusi, kaip ji smagiai nešioja šią palaidinę (ne lino, Noro, bet vis tiek, nes norėjau kažkokio panašaus fasono). Užsinorėjau  vasarinio mezginio dar labiau, bet norėjimo ir turėjimo keliai taip pat nevisuomet susitinka.

O paskui beveik vienu metu atsitiko du dalykai. Pirmiausia, pamačiau šį Aušros mezginį (ir pačiupinau, kad įsitikinčiau, jog dvigubas linas tikrai ne per storas ir labai smagiai nešiojasi) ir Edita padovanojo man neoninės geltonos spalvos lino sruogą. Mes su Edita panašiai mylim spalvas su lengvu nukrypimu į neoną. Dar vasaros pradžioje aptarėme sezono tendencijas, kaip gerai neonas atrodo natūraliuose pluošuose, o sintetiniuose – pigiai, kaip reikėtų neoninio lino… Bet kai aš vasaros pradžioje liną užsakinėjau, to neono (bent jau tokios labai geros geltonos) jie neturėjo, o vėliau Edita rado lino parduotuvėje ir padovanojo man sruogą.

 Išsisukau ją tą patį vakarą, prisisukau dar įvairiausių spalvų kamuoliukų (stichiškai truputį, toks ir rezultatas;)) ir išvykau su lino kraitele į kaimą. Toms kelioms dienoms be lino įsidėjau siūlų gal kokioms penkioms poroms pirštinių. Atvažiavus paaiškėjo, kad pirštinėms turiu daug siūlų ir… nei vieno virbalo. Lininė palaidinė be konkurencijos užiminėjo mane kelias dienas, numegzti jos aš per tą savaitgalį nespėjau, bet svarbiausia buvo pradėti.

Fasonas – mano “atrastas“, tik sujungusi rankoves greičiau suiminėjau akis (kas antrą eilę), kad gautųsi tik nuleistos rankovės, o ne aitvaro išklotinė.

Visai neliūdžiu pasiekusi finišą pirma nuo galo. Žinoma, tvarkinga yra megzti iš lino žiemą, iš vilnos – vasarą, o nešioti atvirkščiai. Bet man žiemą smagu megzti iš šiltos vilnos, o liną – per pačius karščius. O ir laikas taip greitai lekia – tuoj vėl bus vasara…:)

{jcomments on}

Niekaip per tas karštas vasaros dienas ir liną neprasibraunu prie savo taip trokštamos temos, mezgimo alfa ir omega – megztinio. Nusprendžiau taikyti mažų žingsniukų metodą. 

Megztukas šis – tik vienas žingsnis nuo vasarinės palaidinės. Į vėsius vakarus ir lietingus rytus. 

Skanių vaisinių spalvų, vilnos – tik trečdalis, ir tos per medvilnę nesijaučia, rankovės dar ne ilgos, tik alkūnes dengiančios. Siluetas – dabar toks madingas ir taip nenoriai lendantis po ankštu paltu ar striuke, bet jokios striukės dar nereikia!

Su tokiu megztuku oriai pasitinkama ir išlydima vasara, o šiltų patalpų gyventojai nesiskirs visus metus.

Žydrės megztas megztukas dukrai, modelis – “Relax”, siūlai – Opal Cotton 2506{jcomments on}

Ruduo jau visai nebesislapstydamas šypsosi mums už kampo – vėsiose naktyse, rūkuose ir voratinklių gijose, nupjautuose laukuose ir gėrybių pilnuose daržuose bei miškuose. Kraunu praeinančios vasaros ženklus – akytę po akytės – į spalvotos vilnos pirštines, kurios lauks manęs spintoje, kaip laukia uogienių, daržovių bei įvairiausių pagardų stiklainiukai rūsio tamsoje, kad nupilkus peizažui ir atėjus šalčiams ištrauktum jas ir visus vasaros kvapus, skonius bei prisiminimus kartu…

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pienes, savo švytinčiu geltoniu užplūstančias pievas ir šalikeles,

 apsilankymus žemuogių pievelėje,

kur žiedų, uodų ir saldžių prisirpusių uogų beveik po lygiai…:)

Sultingas avietes

ir elegantiškai juodas, bet tokias dygliuotas gervuoges…

Vilnijančius varpų laukus

ir tarp žolių pasislėpusį žiogelį…

Rugiagėles,

įžūliai mėlynuojančias tarp blyškių javų,

usnis pakelėse

ir – hm, hm – savo sode,

margaspalvių drugelių pulkus

ir tuos pablukusius, naktį besiveržiančius prie apšviesto lango, ryte rastus beveik susiliejusius su medine siena…

Galvas išdidžiai iškėlusias lelijas,

visų kaimo darželių būtiną papuošalą.

Ir pamestą povo plunksną…

Visų pirštinių siūlų jau ir nebeatrenku, tai iš ten kruopelę nugvelbi, tai to pridedi, bet visų siūlų storis lygus estiškai vilnai Aade Long  8/2, prie jos puikiai gera ir bet kokie kojininiai (jei nesat šalčmiriai arba labai reikia būtent tos spalvos, kaip man reikėjo Kureyon sock drugelių pulkui), plonas Rowan tvidas, tik žalios pienių pirštinės megztos iš vos storesnės ir gerokai šiltesnės Sirri 5/2 vilnos. Modeliai – “Dandelions”, “Strawberry mittens“, “Raspberry mittens“, “Grasshopper Mittens”, “Lithuanian Cornflowers“, “Thistle Mittens”, “Butterfly mittens“, “Bugalicious mittens”, “Tiger Lilies Mittens“, “Peacock Feathers mittens“, “Peacocks Feather Mittens“, visi sukurti dizainerės Natalijos Morevos.{jcomments on}

Ir linksma, ir elegantiška tuo pat metu, skanių vaisinių spalvų ir išieškotų proporcijų suknutė – pačios vasaros kvintesencija.

Paskutinėmis šiltomis dienoms pasidžiaugti ir – kaip kvepiančias sultingas uogas į stiklainius – į spintą, kad kitąmet vėl švytėdama pasirodytų pačioje pirmojoje vasaros šventėje:).

Rūtos Strumskienės megzta suknutė ir nuotraukos, modelis “Coctaildress” (testuojamas), siūlai – Egypto Cotton 00088, 00629, 00125.