Ir aš suspėjau! Įšokau į jau benuriedantį vasarinį lino traukinį ir dabar tikiuosi iš sinoptikų užsitęsusios vasaros ir ilgo bei šilto rudens pažadų.
Lininių drabužių norėjau jau seniai, bet šio konkretaus daikto atsiradimą nulėmė keli dalykai.
Tai, kad neturiu kuo apsirengti, esminio vaidmens nesuvaidino, ypač kai Agnė užėjusi be jokių užuolankų man išaiškino reikalą: “Mezginių skaičius ir turėjimas kuo rengtis beveik jokiame taške nesusikerta”. Graudi tiesa, bet aš vis tiek vyliausi, kad jei nusimegsiu lininę palaidinę (geriau kelias), tai vasarą truputį labiau turėsiu ką apsirengti.
Mano viltis ypač papenėjo Daiva, papasakojusi, kaip ji smagiai nešioja šią palaidinę (ne lino, Noro, bet vis tiek, nes norėjau kažkokio panašaus fasono). Užsinorėjau vasarinio mezginio dar labiau, bet norėjimo ir turėjimo keliai taip pat nevisuomet susitinka.
O paskui beveik vienu metu atsitiko du dalykai. Pirmiausia, pamačiau šį Aušros mezginį (ir pačiupinau, kad įsitikinčiau, jog dvigubas linas tikrai ne per storas ir labai smagiai nešiojasi) ir Edita padovanojo man neoninės geltonos spalvos lino sruogą. Mes su Edita panašiai mylim spalvas su lengvu nukrypimu į neoną. Dar vasaros pradžioje aptarėme sezono tendencijas, kaip gerai neonas atrodo natūraliuose pluošuose, o sintetiniuose – pigiai, kaip reikėtų neoninio lino… Bet kai aš vasaros pradžioje liną užsakinėjau, to neono (bent jau tokios labai geros geltonos) jie neturėjo, o vėliau Edita rado lino parduotuvėje ir padovanojo man sruogą.
Išsisukau ją tą patį vakarą, prisisukau dar įvairiausių spalvų kamuoliukų (stichiškai truputį, toks ir rezultatas;)) ir išvykau su lino kraitele į kaimą. Toms kelioms dienoms be lino įsidėjau siūlų gal kokioms penkioms poroms pirštinių. Atvažiavus paaiškėjo, kad pirštinėms turiu daug siūlų ir… nei vieno virbalo. Lininė palaidinė be konkurencijos užiminėjo mane kelias dienas, numegzti jos aš per tą savaitgalį nespėjau, bet svarbiausia buvo pradėti.
Fasonas – mano “atrastas“, tik sujungusi rankoves greičiau suiminėjau akis (kas antrą eilę), kad gautųsi tik nuleistos rankovės, o ne aitvaro išklotinė.
Visai neliūdžiu pasiekusi finišą pirma nuo galo. Žinoma, tvarkinga yra megzti iš lino žiemą, iš vilnos – vasarą, o nešioti atvirkščiai. Bet man žiemą smagu megzti iš šiltos vilnos, o liną – per pačius karščius. O ir laikas taip greitai lekia – tuoj vėl bus vasara…:)
{jcomments on}