Archyvas 2012

Kaip tas gyvenimas nemyli mūsų planų!… Planuoji sau žmogus dienoraštį vienaip, o gauni gražiausių nuotraukų ir viskas apsiverčia aukštyn kojom. Ypač dažnai tai atsitinka savaitgalį, kai galvoji apie kitos savaitės įrašus, visi sugrįžta iš kelionių, sodybų, atostogų su pilnais krepšiais naujų mezginių ir fotoaparatais su fotosesijų vaizdais…
Ir tiesą sakant, labai myliu tuos savo planų griovėjus, vis iš naujo nudžiungu eilinį sekmadienį atsidarius paštą:))

Pagal planą, nukeltų akių mezginių pasirodymas turėjo prasidėti nuo kursinių mezginių rezultatų. Ir būtent nuo Gražvydės Šanel stiliaus švarkelio. Bet kursai trumpi, kol ką padarai, laiko praeina, kol sugaudžiau daugelio žmonių projektus (kas dar turit ką užslėpęs, pasirodykit!), atėjo pavasaris, sodybų metas ir atidėjau tą pasirodymą rudeniui. O rudenį (sekmadienį:)!)  gaunu laišką…:)

Dar taip neseniai pradėta, prieš porą savaičių tik gabalas matytas, štai – nauja žieminė suknelė jau pozuoja prie jūros!

Tiesaus klasikinio silueto su ilgu kaklu, kurį galima atsilenkti kaip golfo
ar nešioti pakeltą vietoj šaliko:

Kas netikit, kad nukeltų akių raštai yra stebuklas (sort of;)), pažiūrėkit, kaip atrodo išvirkščioji pusė – sunku nuspręsti, kurią pasirinkti.

Gal vartyti pagal nuotaiką ir turėti dvi sukneles vietoj vienos?

Suknelėje suderinti ne tik skirtingų spalvų siūlai, bet ir skirtingų storių. Mea culpa, prisipažįstu… Beplepėdama, betraukiodama ir bederindama sruogas, padaviau margą 8/2 storio, o vienspalvį juodą – 8/3 :(. Gražvydė, tokių liapsusų iš manęs nesitikėjo, nepertikrinusi juos išskalbė, išsivijo ir tik pradėjus megzti suprato, kad ne viskas taip, kaip planuota. Baigėsi puikiai (gal tik man nuraminti taip pasakė, bet rezultatas ir man labai labai patinka), nes storesnė juoda dar labiau prigesina ryškų margą siūlą ir suknelė vienu metu ir linksma bei spalvinga, ir santūri bei stilinga. Man pamoka – atidžiau siūlus žiūreti, o mums visoms, mezgančioms, gavus citrinas, nebūtina raukytis. Iš jų gali išeiti ne tik limonadas, bandykit, gal dar kokį netikėtą atradimą padarysit!

Gražvydės Norkienės megzta suknelė, fotografuota vyro. Pačios kurtas modelis, raštą kurti padėjo nukeltų akių raštų generatorius, o siūlai – Aade Long 8/3 juoda ir 8/2 artistic.{jcomments on}

Dienos dar gražios ir šiltos, bet rytais, kai eisite grybauti, ne tik gausios gėrybės aplinkui primins jums rudenį. Ir iš nakties užsilikęs šaltukas…

Todėl pirštinės be pirštų – ne tik gražus aksesuaras (kaip dera prie baravykų!…), bet ir būtina aprangos detalė, kad galėtume mėgautis visais gamtos teikiamais malonumais nedrebėdami.

Pereinami siūlai dažnai būna kiek nevienodi ir visi kamuoliukai tikrai neprasideda toje pačioje spalvinio perėjimo vietoje. Kai kas ima ir mezga, kaip siūlas eina, nekreipdamas dėmesio į asimetriją. Kai kam ji užkliūna ir pasiima antrą kamuoliuką suderinimui. Ir turi dvi poras vietoj vienos :). Iš tų pačių siūlų, tokiu pat raštu, tokias pat šiltas, tokias pat gražias ir tokias skirtingas tuo pat metu. (Kam aksesuarų per daug???)

Gausaus derliaus!

Audronės Steponaitienės megztos abi poros pirštinaičių be pirštų, fotografavo jos vyras Virginijus, siūlai – Delight 10, pynė 096 iš knygos “Gražiausi mezgimo raštai”. {jcomments on}

Žinau, kad šio įrašo seniai laukia ir dalyvavusieji (tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai), ir tik girdėjusieji apie akciją, ir stebėję jau aprengtus medžius ir susidomėję virtuve… Tik kuo didesnis renginys, tuo daugiau įspūdžių, vaizdų, jausmų, norisi leisti viskam susigulėti, paskui viską reikia surūšiuoti – iš pradžių galvoje, paskui kompiuteryje. Vienu žodžiu, teisinuosi…;)

Va taip šie du medžiai prie “Dailu” parduotuvės atrodo dabar. Iki tol buvo ilgas ilgas pasiruošimo laikotarpis, kai rinkom iš visų entiuziastų siūlus, megztus gabalėlius ir atrodė, jog turim tiek daug, kad ką ten porą medžių – nemenką parkelį aprengti galėsim! (Pabaigoje taip nebeatrodė, kas galėjo pagalvoti, kad kažkokie du medžiai gali būti tokio ploto.)

Visi, nusiteikę ir turėję laisvą sekmadienį, rinkosi rugpjūčio 26 dienos rytą pievelėje priešais šv. Onos bažnyčią.

Daiva atitempė iš anksto paimtą didžiulį krepšį paruoštų gabalėlių, juos dėliojom ant pievelės, matavom, komponavom, siuvom…

Tokioje didelėje ir darbščioje kompanijoje darbas virte virė

ir greit pirmieji gabalėliai jau buvo priderinti prie medžio.

Pradėjom nuo lengvosios – apatinės – dalies, paskui palaipsniui ėmėm lipti kopėčiomis…

Jurgita nuo kopėčių greitai persikraustė į siaurutį tarpšakį ir ten geras kelias valandas ant pusės vienos kojos stovėdama lipdė mezginius aukštyn.

Beliko šypsantis guostis – kenčiantiems dangus….;)

Kai kas ne tik siuvo ar komponavo, bet ir bendravo su spaudos atstovais. Kornelija, nepamiršdama savo profesijos,

Gitaną jau ir Kudirkos aikštėje, ir šioje pievelėje, vis pastebėdavau tyliai visom Vilniuje vaikščiojančiom kalbom aiškinančią susidomėjusiems, kas čia vyksta.

Keturmetis Matas – pats jauniausias akcijos dalyvis. Kol mama išsijuosusi siuvo, komponavo ir nėrė, tėtis dirbo fotoreporteriu, jis kartu su sese Austėja prinėrė didžiausius kamuolius virvelės (ji pravertė kiek vėliau tiek aukščiausių gabalų tvirtinimui, tiek aplikacijoms).

Ne tik pats nėrė, bet ir pamokino mus globojančią “Dailu” parduotuvės atstovę:

Ir dar vąšelį davė ;).

Rimčiausi sukumai, mano akimis, prasidėjo su aukščiu. Kudirkos aikštėje padejavom, kad neturim rimtų kopėčių, tik buitines, būtume galėjusios dar kiek šakų aprengti… Čia kopėčias turėjome. Ir labai dideles. Tokias dideles, kad be vargo galėjome pasiekti dviejų aukštų (senamiesčio!) namo stogą. Tik teoriškai viskas buvo daug patraukliau nei realybėje. Man jau ties pirmu aukštu pradėjo ir rankos, ir kojos drebėti, koks ten jau “kūrybinis darbas”!!! Joana pasišovė lipti aukštyn, ji nebijo aukščio. Kopėčios lyg ir stabilios, bet ta pievelė tokia nelygi, man net žiūrėt baisu…

Ir kaip tik prie siuvančios apačioje šeimos prisijungė iš darbo grįžęs labai šaunus vyrukas, kuris ne tik prilipdė mezginį stogo lygyje, bet ir sugalvojo gudrų būdą greit ir neskausmingai tą padaryti. Mes siuvom tokią movą išvirkščią (normaliame aukštyje), o jis užsilipęs aukštai ją išvertė ir pritvirtino. Na, ir lapų aplikaciją, truputį pakieravojamas iš apačios, sukūrė – ne visi gi skraidyti gimę…

O paskui paaiškėjo, kad tarp mūsų yra dar vienas paukštelis, kuris pakilęs ties šv. Onos bokštais gali ne tik siūti, bet ir sukinėtis ant kopėčių, ir net šypsotis!

Jau buvom lyg ir bebaigią akciją, lietus vis įkyriau lynojo, bet tokios progos praleisti nesinorėjo.

Pačiu laiku pasirodė kita Daiva su savo vaikų šalikais ir medžio rūbas palipo dar viena šaka aukštyn link dangaus.

Mes tik užvertę galvas žiūrėjom…

Pabaigoje tradiciškai nusifotografavome, jau lietui lyjant, pabaigos komanda:

O kitą rytą Jūratė aplankė jau švarią ir tuščią pievelę ir nufotografavo abu aprengtus medžius. Smalsu, kaip atrodo realybėje? Užsukite eidami pro šalį ar dailės reikmenų apsipirkti. Yra tokių įspūdingų gabalėlių, tikrai vertų įdėmaus žvilgsnio iš arti :).

Atsiprašau už tokį ilgą reportažą, kam sunkiai krausis nuotraukos, nieko negaliu padaryti – pats renginys grandiozinis. Ir milžiniškas AČIŪ visiems, prie jo prisidėjusiems – siuvusiems, mezgusiems, fotografavusiems, informavusiems, rėmusiems – Jūsų dėka mūsų miestas pasipuošia unikaliais ženklais!

Liepos Drazdauskaitės, Evelinos Drazdauskienės, Jūratės Derkintienės ir Rimvydo Derkinčio nuotraukos. Ir viso pulko darbščių, talentingų ir dosnių širdžių megztas medžio drabužis. AČIŪ!{jcomments on}

Mezginiai iš “Noro” siūlų tikrai sudaro atskirą būrelį vien dėl siūlų: beprotiškai gražių kamuoliukuose ir nepaprastai pretenzingų pakely į mezginį. Tai nebūtinai turi būti sunkus ar sudėtingas kelias, tai turi būti tas kelias – kad visas grožis ir menas neprapultų, o sužibėtų ir atsiskleistų nauju pavidalu. Galvojau padaryti “Noro” savaitę kokį vėlyvą lapkritį ar užsibuvusį vasarį, kai taip norisi spalvų ir šviesos. Kol galvojau, tų nepaprastų mezginių prisikaupė geram mėnesiui, jei ne daugiau. Tikiuosi, Lietuvoje tokio ilgo nykumos sezono nebus, todėl nebelaukiu tamsos ir – nuostabiausiais megztukas šių dienų orams!

Čia modelis “Bangos” stiliumi (kas nežino tokio tarybinio žurnalo, paklauskit mamos ar tetos):

Tik labai sunku ilgai rimtu veidu išlaikyti tą parodomąjį pasitempimą…:)

Kaip “Noro Silk Garden lite” puikiai sudera su dvigubu alpakos siūlų, jau matėt Daivos megztuke, Dovilė savo mezginy taip pat panaudojo šį metodą. Jos išsirinkta “Noro” spalva turėjo ir labai ryškių spalvų, ir tokio labai subtilaus “purvelio”. Prie tos neryškios niuansuotos dalies ji pritaikė dviejų giminingų atspalvių žalsvai-melsvai-pilkšvą alpaką ir visas megztukas tapo švelniai pastelinis su ryškiais netikėtais spalviniais intarpais (kur “Noro” be jų? ;))

Apie modelį. Megtukas buvo mezgamas dovanų artimai draugei ir sunku rasti “patogesnį” modelį nei toks šikšnosparnio sparnų bolero tipas, kai mezgi nematuodamas…

Dovilės Žydelienės megztas megztinis, modelis iš 2008 metų pavasario “Verenos” (nr.16), siūlai – Noro Silk Garden lite 2010 ir Drops Alpaca 7120, 7139.{jcomments on}