Archyvas 2012

Patinka man pereinami laikotarpiai. Spalį ruduo jau nebesislėps, suskambės ryškiai raudonom, oranžinėm, geltonom spalvom, viskas atvira, jokių užuominų. Rugsėjis dar toks pusiau ruduo, medžiai lyg neapsisprendžia, žali jie dar ar jau geltoni, greičiau tik pakeliui… Oras ir šiltas, ir vėsus tuo pat metu, nesupranti, ar gali eiti į lauką kaip stovi, ar turi kažką apsirengti papildomai. Šaliko ne, bet gal šalikėlį? Pirštinėms dar lyg ir ne laikas, o pirštai grumba..

Ėjau vieną lietingą sekmadienį Trakų gatve ir net stabtelėjau, kokie gražūs ryškiai geltoni lapai apkritę šlapią šaligatvį! Taip norėjosi perteikti tą vaizdą (ar jausmą?) mezginy, žinoma. Kad tai bus pirštinės be pirštų, nusprendžiau iš karto – pats reikalingiausias rugsėjo aksesuaras (prieš kelias dienas eidama vakare namo taip sušalau rankas…). Visą kelią ėjau namo jau nedaug ką bematydama, galvoje karštligiškai sukosi įvairiausi raštai. Simetriški, nesimetriški? Lapelis netaisyklingos formos ar geometrinis?…

Nieko konkretaus taip ir nesumąsčiau, o parėjusi namo pasiėmiau pavartyti liaudies raštų knygas. Ir – voila! Gulintis raštas atsistojo ir greitai susidėliojo pagal mano viziją:). Stulpelis būtinai turėjo būti languotas – kaip šaligatvio plytelės…

Pirmajai porai pasirinkau ryškų tiek siūlų, tiek spalvų kontrastą. Tamsiai pilka, matiškai blizgi ir labai elastinga merino vilna idealiai tiko stulpeliui, o intensyvios spalvos alpaca, rodos, specialiai lapams sukurta:) Lapelius pradėjau viena spalva, bet labai jau sunku viena spalva pradėjus ta pačia ir baigti, tiesūs keliai ne man, tai truputį paspalvinau lapelius: vienus gelsviau, kitus – į oranžą…

Pabandžiau dar vieną porą ir dviejų spalvų alpakos, pirmas variantas man patiko labiau, antrosios poros kamuoliukai, šalia gulintys, nu jau taip derėjo, taip derėjo, net ašarą spaudė iš grožio, o smulkiame raštelyje tas grožis ėmė ir pranyko. Todėl kas megsite rugsėjo pirštinių porą sau, rinkitės kokias tik norit spalvas, bet kuo didesnį kontrastą, raštas tikrai efektingiau atrodys. Ir galėsim ryškiai lapuota ranka kartu pamoti ateinančiam rudeniui…:)

Toks ir bus dabar rugsėjis.
Juk prisiektum,
kad gyvensi kaip anksčiau.
Bet iš raudonio,
bet iš sauso lapų aukso –
Luko Kranacho spalvų,
iš kūdikiško negražių madonų šypsnio
sklinda žavesys,
viltis –
iš povaakio, rudeninėj saulėj žybsinčio
lengvasparnio svaigulio…
Nes toks dabar rugsėjis.
Toks. Kabąs ant plauko…

Judita Vaičiūnaitė. Iš eilėraščio “Peteliškė”

Rugsėjo pirštinių modelį rasite čia, siūlai – Drops BabyMerino 20, Alpaca 2916, 8120.{jcomments on}

Netikėtai šiltos dienos primena praėjusią vasarą, kaip ir naujas Brigitos nertinis dukrytei, tos pačios vasaros darbas, kurį pademonstravo abi užsukusios praeitą ketvirtadienį.

Ir kadangi ketvirtadienio vakarą kompanija būna didelė, tai ir ūkčiojimai bei aikčiojimai buvo gausūs ir garsūs.

Pavasarį Brigita išvažiuodama iš Vilniaus užsuko į MZ ir prisirinko daug skanių spalvų lino – ners ką nors dukrytei. Išsižiojau pamačiusi, į kokį šedevrą visos tos spalvos sugulė. Spalvoto mezginio ar nėrinio neišvengiamą šalutinį poveikį – gaug palaidų galų – Brigita labai dailiai apžaidė prisiuvusi pakraštėliuose įstrižą medžiaginę juostelę. Iš tos pačios juostelės ir kilputė sagai – drugeliui. Jo dar nėra, nes tą vakarą kaip tik ir užsuko sagos išsirinkti:).

Bandžiau nufotografuoti Amelią su nauju drabužėliu, bet ji ramiai sėdėti ir pozuoti nenorėjo (o kas tokiame amžiuje nori??), todėl nuotraukos tokios paplaukusios, labai atsiprašau, bet nesusilaikiau neįdėjus – tokiame amžiuje tiek pat gražu ne tik, ką apsirengęs, bet ir kas apsirengęs…:)

Išvyko vėl ilgam laikui abidvi į savo namus Londone, bet ne tuščiom rankom – pačių gražiausių pilkšvai-žalsvai-lašasrožinio spalvų visu glėbiu lino. Brigita dar nenusprendė, nei kas bus, nei kokiom priemonėm – virbalais ar vąšeliu. Bet bus labai gražu – nekantriai laukiu. Ir linkiu Amelijai ramaus ir ilgo pietų miego.

Brigitos Kaupytės nertas švarkelis dukrai, siūlai – daug daug spalvų 4 gijų linas.{jcomments on}

Kiekviena mūsų esam patyrusios, kaip sunku kartais pritaikyti siūlą konkrečiam mezginiui. Imi vieną, įsivaizduoji jau, kaip viskas (puikiai!) atrodys, o mezgi ir matai, kad neatrodo, toli gražu… Štai ir ši estiškos vilnos sruoga buvo pirkta visai kitam projektui, megztiniui, “bet spalvos (būtent!) pasirodė jam visai netinkamos (vienok, tos pačios spalvos kitame kontekste man tinka…) – prastai atrodė vos pradėjus megzti, kažkoks žilas daiktas.”

Tada pradėtas žieminis sijonas – ir viskas savo vietose:). “Tiesa, liko siūlų ir antram 🙂 (juk apie megztinį galvota!), gal dar užsigeis mama…”

“Grįžus iš Alikantės, taip trūksta saulės, kad belieka džiaugtis tik “saulėtu” sijonu :)”

G megztas sijonas, nuotraukos ir laiškas.  Siūlai – Aade Long 8/2 artistic.{jcomments on}

Megzto palto gyvenimas kaip drugelio. Ne, nemiršta jis po kelių dienų, jokiu būdu! Čia aš apie nešiojimo laiką – jei be pamušalo, stipriau atvėsus jau per šalta, vėjas kiaurai megztą daiktą perkošia. Megztas paltas skirtas tam neilgam pereinamam laikotarpiui, tokioms gražioms rudens (pavasarį bus pavasario;)) dienoms, kaip šios, kai norisi jaukiai, šiltai ir lengvai apsigaubti…

Megztas paltas iki šiol tik mano svajonė, per bėgimą į šį traukinį nespėju, kol apsižiūri, kad vėsta, žiūrėk, jau ir sninga. Bet kai kas gyvena pagal sezonus ir o, kaip elegantiškai gyvena!..

Paltukas iš lengvo, mielo ir skalsaus “Rowan Silky Tweed ” – pačios autorės kūryba. Tikras paltukas – net su įleistom kišenėm, dviborčiu užsegimu, pritaikytu raštu ir išieškotu siluetu bei tobulai priderintais visais aksesuarais.

Aš bėgdama tik padūsaut iš susižavėjimo galiu žiūrėdama į šią įkūnytą amžino moteriškumo viziją…

Tatjanos Žuravkovos megztas paltukas ir nuotraukos, siūlai – “Rowan Silky Tweed” 756.