Archyvas 2011

Pirmą kartą apie šį funkcionalų šaliko pakaitalą sužinojau rudenį, kai kelios merginos viena po kitos ateidavo į parduotuvę su tuo pačiu kaklu (ne tokiu pačiu, o tikra ta žodžio prasme tuo pačiu) ir rinkosi siūlus, kad nusimegztų panašų. Kartą užėjusi originalo savininkė pasakojo,  jog toks gugis (taip ji meiliai pavadino šį aksesuarą) yra numegztas ir jos vaikučiui ir ji atsidžiaugti negalinti, kaip patogu: kaklas visuomet šiltas, jokie galai nesiplaiksto, niekas neatsiriša… Iš tiesų, tai tokį patį daiktą mačiau jau prieš kiek metų ant Aistės kaklo (mašina, ne rankom megztą) Kiolne, bet, matyt, turi ateiti tam tikras laikas, kai iš tiesų pamatai.

Šis nuostabus daiktas mezgamas kaip platokas šalikas ir pradžia sujungiama su pabaiga. Užsidėjus ant kaklo jis tiesiog apsukamas dar kartą apie kaklą ir jūs jau su “šaliku”. Vieną kilpą apvyniojus tampriau apie kaklą, kita, laisvesne, galima apsigobti pečius ar, reikalui esant, užsimesti ant galvos. Apsivyniojus 3 kartus, jis labai tampriai apgula kaklą.

Genovaitės Račinskienės megztas kaklas.

Šį pirmąjį, bandomąjį variantą man numezgė mama iš storos vilnos dar rudenį, kasdien jį nešioju ir neketinu kol kas sugrįžti prie šalikų 🙂

Bet labai rūpėjo kitokia versija ir numezgiau dar vieną raudoną, sudėjus kartu plonytį moherį su šilku ir taip pat ploną Baby Merino siūlą. Mezgiau laisvai 4mm virbalais ir išėjo toks lengvas, gerai krintantis ir labai šiltas bei švelnus kaklas. Demonstruoju jo dydį  – trumpesnis nei tikras šalikas, nes nėra galų.

Siūlai: Baby Merino 16 ir Kid Silk 14

Pasirinkau raudoną spalvą, nes ji man tinka, patinka ir atrodė labai kalėdiškai.

Nemažą (o gal net ir svarbiausią;)) vaidmenį čia suvaidino gražioji Nigella Lawson su raudonu moheriniu šaliku ir kalėdinėmis vaišėmis rankose knygoje “Feasts”, man ši nuotrauka – tokia Kalėdų kvintesencija…:)

Nedidelis lyrinis nukrypimas. Daiva, nusižiūrėjusi Ingos megztą peleriną, pagal nuotraukas (ji sako, kad neturėjo knygos po ranka, bet aš abejoju, kad megztų pagal ją, jei ir būtų turėjusi:)…) nusimezgė savąją. Ir ne tik peleriną, o ir šaliką tuo pat raštu, kurį pamačius man net silpna pasidarė, kaip gražu ir, bjauriausia, kaip aš tokio noriu!!!! Virkavau tuo metu apie tai visiems, kas tik klausėsi, kaip nuostabu būtų tokį kaklą nusimegzti šiuo raštu (dalis švedišku, dalis – paprastu stulpeliu). Ratas greit užsidarė, kur prasidėjęs (visai kaip kaklo modelis :)) – jį nusimezgė Inga iš nuostabaus alpakos ir avies vilnos mišinio Natur Pur šviesiai pilkos spalvos.

Ingos Dirvonskytės megztas kaklas. Siūlai: Natur Pur 9020

Gražu be galo! Ir ne man vienai…

Teko Ingai skubiai megzti tokį pat daiktą sesei, tik kitos, vos kreminės spalvos ir kito siūlo, ką tik naujai atvykusio Nepalo.

Ingos Dirvonskytės megztas kaklas. Siūlai: Nepal 0206m

Jis nuostabiai atrodo ir ant kaklo vietoj šaliko, ant pečių vietoj skraistės, ją taip pat galima nešioti įvairiai – labai palaidą arba susegtą sage prieky, kai norisi krūtinėje šilumos. Paprastai aš, pamačius kito darbą (ir net ne vienas variantas!), nusiraminu. O čia niekaip. Vis Ingai užsukus į parduotuvę akim šaudom po lentynas ieškodama sau tinkamų siūlų. Žiema juk dar nesibaigia, o jis nusimezga greitai…{jcomments on}

Kas greitai praskaidrins užsitęsusią žiemą ir pradžiugins spavų išsiilgusias akis geriau už naujas spalvotas pirštines?

Ingos Dirvonskytės megztos pirštinės. Modelis iš A.Zilboorg knygos “Magnificent Mittens and Socks”, siūlai: Merino Extra Fine 01 ir TEC print 45

Gal tik naujos pirštinės kartu su nauja kepure;)

Agnės Zemkajutės megzta kepurė ir pirštinės. Kepurės forma iš A.Zilboorg knygos “45 Fine and Fanciful Hats to knit“, jos pačios lietuviškais raštais užpildyta. Pirštinės taip pat jos pačios sukomponuotos iš lietuviškų audimo raštų. Siūlai: Alpaca 2915 ir 601eco kartu su tokios pat spalvos Ogres vilna.  Daugiau apie šį komplektą rasite čia ir čia. 

Šis gražuolis nusipelno atskiro dienoraščio įrašo su savo įspūdinga megztukų kolekcija, bet šiandien jis tik maloniai sutiko pabūti fonu šeimininkės pirštinėms:) Labai ačiū Agnei, pasirodžiusiai tą vakarą parduotuvėje su savo fotoaparatu kuprinėje!

{jcomments on}

Žiūrėdama į nuotraukose mezgėjų naudojamus ant virbalo užmaunamus žymeklius jausdavausi kaip Sokratas turguje: dar vienas daiktas, be kurio puikiausiai galima apsieiti. Suriši kilpelę iš siūlgalio, kuris visad prieinamas, ir turi.
Bet gavau šiuos rankų darbo žymeklius ir… tuojau pat pakeičiau nuomonę. Siūlgalis? Kaip eiti su “Maximos” maišeliu – viskas telpa, turi rankenas, bet fe, tik bėdai prispyrus. 

Žymekliai buvo sudėti į gražią taip pat pačios Aurelijos veltą ir siūtą piniginę. Jiems tai gal ten ir per didelė prabanga, apgyvendinsiu joje savo benames vizitines korteles.

Aurelijos Trakienės velta ir siūta piniginė ir žymekliai.

Dar viena dovana – sagė. Jurgitą Gečytę skaitantys dienoraštį gerai pažįsta, ne kartą ir ne du turėjom progą pasigėrėti jos riešinėmis ir baktusais. Ši sagė – jos mamos pasiūta. Tas iš kartos į kartą perduodamas sugebėjimas ar polinkis toks gilus ir reikšmingas. Pati didžiuojuosi savo siuvėjais seneliais, iki šiol naudojuosi močiutės žirklėmis, mamos profesija su rankdarbiais nieko bendra neturi, bet ji visad juos (vienokius ar kitokius) mėgo, siuvo, siuvinėjo, mezgė ir mezga, turi unikalų sugebėjimą tobulai priderinti sagas. Ir pats tuomet su savo pomėgiais ir rankomis nesijauti Pilypu iš kanapių, o galingos srovės dalimi.

 

Į sagę visi atėjusieji atkreipia dėmesį ir aš, niekada nieko juodo nenešiojanti, negaliu su ja išsiskirti:)

Pamenat, pačioje rudens pradžioje Lietuvos kariai rinko megztas kojines, kurias jie vėliau gabeno į Afganistaną Goro provincijos vaikams?
Numezgus  gėlėtas kojinytes savo pamėgtais smulkiais dryželiais, susimąsčiau ir apie savo vaikus. Vyresnieji vaikai jau turi suaugusiško dydžio kojas, todėl kojinėmis, kaip įtariate, yra pilnai aprūpinti. Mažiukas gi taip įpratęs paveldėti iš vyresniųjų ir draugų, jog specialiai jam ką nors daryti nėra lyg ir reikalo. Bet tinkamų vilnonių kojinių turi lyg ir ne perdaug… Pagalvojau, kad pati galiu tuoj sulaukti pagalbos (kojinių iš Afganistano:)) ir ėmiausi virbalų. Matyt, vaikas vis dėlto nebuvo toks vargšas ir akivaizdžiai nešalo, nes baigiau tik… dabar.

Kadangi mezgiau berniukui, atsisakiau kiauraraščio ir padariau tik po mažą pynutę šonuose. Siūlus naudojau tuos pačius, kaip ir kojinytėms į Afganistaną, paskutinei kojinei pritrūko vienspalvio pilko, teko pridurti kiek tamsesnį (kad abi kojinės šiek tiek skiriasi Karolis pastebėjo tik pozuodamas nuotraukoms).
 

Priimtos kojinės buvo  su tokiu entiuziazmu, kokio dar niekad nemačiau dovanodama daug mandresnes kojines, džiaugėsi ir dėkojo vaikas lyg kaži ką gavęs. Ir aunasi tik jas:).{jcomments on}