Žiūrėdama į nuotraukose mezgėjų naudojamus ant virbalo užmaunamus žymeklius jausdavausi kaip Sokratas turguje: dar vienas daiktas, be kurio puikiausiai galima apsieiti. Suriši kilpelę iš siūlgalio, kuris visad prieinamas, ir turi.
Bet gavau šiuos rankų darbo žymeklius ir… tuojau pat pakeičiau nuomonę. Siūlgalis? Kaip eiti su „Maximos” maišeliu – viskas telpa, turi rankenas, bet fe, tik bėdai prispyrus.
Žymekliai buvo sudėti į gražią taip pat pačios Aurelijos veltą ir siūtą piniginę. Jiems tai gal ten ir per didelė prabanga, apgyvendinsiu joje savo benames vizitines korteles.
Aurelijos Trakienės velta ir siūta piniginė ir žymekliai.
Dar viena dovana – sagė. Jurgitą Gečytę skaitantys dienoraštį gerai pažįsta, ne kartą ir ne du turėjom progą pasigėrėti jos riešinėmis ir baktusais. Ši sagė – jos mamos pasiūta. Tas iš kartos į kartą perduodamas sugebėjimas ar polinkis toks gilus ir reikšmingas. Pati didžiuojuosi savo siuvėjais seneliais, iki šiol naudojuosi močiutės žirklėmis, mamos profesija su rankdarbiais nieko bendra neturi, bet ji visad juos (vienokius ar kitokius) mėgo, siuvo, siuvinėjo, mezgė ir mezga, turi unikalų sugebėjimą tobulai priderinti sagas. Ir pats tuomet su savo pomėgiais ir rankomis nesijauti Pilypu iš kanapių, o galingos srovės dalimi.
Į sagę visi atėjusieji atkreipia dėmesį ir aš, niekada nieko juodo nenešiojanti, negaliu su ja išsiskirti:)