Archyvas 2011

Pirštinės su drebulės lapais mamai.

Rusvai ruda alpaka buvo išeities taškas, tokios spalvos beretę ir baktusą mama gavo per praeitas Kalėdas (tiksliau jau per užpraeitas :)), prie jų ir pirštines, kurios šios žiemos neišgyveno… Kadangi viengubas siūlas pasirodė besąs per silpnas atšiaurioms mūsų žiemos sąlygoms, nusprendžiau megzti raštuotas – bus dvigubai šiltesnės ir tvirtesnės.

Lapus (iš pat pradžių, žiūrėdama į tuos rusvus siūlus, nusprendžiau, kad turi būti lapai) paėmiau iš E.Zimmermann Shaded Aspen-Leaf Sweater. Megztinis, kaip žinia, daiktas didelis, ten yra kur raštams skleistis ir lapeliai nuo menkų apybraižų vis pamažu užsipildo nuo apačios iki kaklo. Pirštinėse labai nepalaposi, išsirinkau vidutinį fragmentą. Ypač gražiai perėjimai matosi paėmus du kontrastingus siūlus, margojo aš nekvestionavau, prie jo raiškiausiai būtų tikęs juodas, bet mama juodos spalvos ne mėgėja, prie jos viso garderobo balta tiko labiausiai, be to, lenkiška vilna beliko tik balta, o aš ją myliu…

Toks neryškus kontrastas primena kiek šalnos pakąstus apšerkšnijusius rudens lapus, tinka prie mamos drabužių, o kas visai nieko neįžiūri, pamėčiau baltų lapų kaip užuominą, ko ieškoti:)

{jcomments on}

Kai vakarais po įvairiausių darbų ir reikalų tvarkymo sugrįžtame namo, nusiauname tvirtus žieminius batus, niekas kitas taip nepadės pasijusti “‘tikrai namie”, kaip šiltos jaukios naminės šleputės. Ypač tokios, megztos iš storos purios vilnos ir suveltos skalbimo mašinoje. Mano vaikai turi knygelių seriją apie nykštukus, vienoje jų parodytas nykštukų namelis su visom detalėm, viskam apibūdinti užtenka vieno žodžio: “jauku”. Žiūrėdama į šias šleputes jaučiuosi taip pat, jomis tikriausiai avėjo nykštukų mama (tik iš po ilgo sijono nesimatė;)).

Žydronės Stankevičienės megztos, veltos ir fotografuotos šleputės.

“Mezgiau ir vėliau jas pagal Drops instrukciją 117-33 iš Drops Eskimo siūlų. Šlepečių dydis 35/37 (pėdutės ilgis 22 cm). Nors pėdutė 22 cm, bet numegzti reikėjo 40 cm ilgio. Po to jas susiuvau ir išskalbiau skalbimo mašinoje 40 laipsnių temperatūroje, normalia programa su įprastais skalbikliais. Nuotraukos neatspindi šlepečių šilumos ir jaukumo jas apsimovus. Vienintelis pastebėjimas – nors pagal instrukciją siūlų svoris buvo nurodytas 250 g, sunaudojau lygiai 200 g.”

Dar vienas būdas “namiškai” pasijusti – Rūtos Juzėnienės megztos storos (kartu sudėti 2 siūlai: Regia 6-ply solid ir Drops Lima) naminės kojinės. Jaukios, labai šiltos ir puikiai tinka tiems, kas nemėgsta šlepečių, bet mėgsta, kad kojoms būtų jauku ir šilta :). Po tokią porą sutaikius po du panašios spalvos siūlus, Rūta numezgė kiekvienam šeimos nariui. Kad kojinės ilgiau gyventų ir nepaslystum vaikščiodamas, padus ji padekoravo silikoniniais ornamentais. Gal ne tokia ta žiema baugi?….:) Gal atvirkščiai – jauki, šilta ir… megzta?

Rūtos Juzėnienės megztos ir fotografuotos naminės kojinės. Siūlai: Drops Lima 9015m kartu Regia 6-ply 00044, Lima 3609 su Regia 6-ply 2002, Drops Lima 9015m kartu Regia 6-ply 00044, Lima 5310 su Admiral 6-ply 7373.{jcomments on}

Pačiai iš savęs juokas. Taip laukiau gruodžio mėnesio, kai SKA grupėje bus mezgamos kojinės iš likučių, prisigalvojau projektų devynios galybės, o išėjo šnipštas – vienui vienintelė pora. Ir ta numegzta ne dėl likučių, o dėl visai kitos idėjos.

Mano mėgstama dizainerė Stephanie van der Linden organizavo tokį advento kalendorių mezgėjoms. Kiekvieną advento savaitgalį buvo paskelbiama vis nauja dalis, reikėdavo nesnausti, nes po savaitgalio ji ir dingdavo.  Mezgiau aš šias kojines jau po Kalėdų, bet pati idėja mane taip patraukė (gal dėl to, kad užaugau be jokių Advento kalendorių ;)?), nekantraudama laukdavau savaitgalio, kad pasiimčiau savąją šventės dozę. Kiekvienai Advento dienai dizainerė dar buvo paruošus po nediduką siurprizą, jį atsidarydama jaučiausi kaip mano vaikai, rasdami ryte saldainiuką ar lego figūrėlę.

Modelis: Gaudete, siūlai: 4 gijų kojininių siūlų likučiai.

Dalyvavau šiame KAL’e ir dėl mėgstamos dizainerės, ir dėl Advento kalendoriaus idėjos, bet labiausiai dėl to, kad kojinių modelis toks, kokias kojines jos močiutė kasmet dovanodavo visiems šeimos nariams. Per kiekvienas Kalėdas! Iš pat pradžių mane sužavėjo tracijos idėja, paskui jau pritrenkė pats modelis – iki šiol maniau, kad tokios navatnos konstrukcijos – šiuolaikinių dizainerių, o ne tradicijas puoselėjančių bobučių užsiėmimas.

Mezgiau iš likučių tik todėl, kad norėjau raudonų (juk kalėdinės kojinės!), bet ne tiesiogiai raudonų, tai aului maišiau pereinamų spalvų raudoną su gryna raudona (dryžiukai kas eilutę – mano mylimiausi), pėdai – ta pereinama raudona su džinso spalvos ruoželiais. Pėdos dalis man pasirodė pati gražiausia, gaila, kad nemezgiau visos kojinės tokios, bet… ir ardyti gaila, palikau tokias. Ir pakartoti pėdos ruoželių negaliu, nebėr iš ko – savo liūdesiui sąžiningai mezgiau iš likučių…

Išverčiau kojines galams sutvarkyti ir negalėjau apsispręsti, kuri pusė (geroji ar išvirkščioji) gražesnė.{jcomments on}

Šios pirštinės iš tikrųjų turėtų būti pačios pirmosios 🙂 Pamačiau jas čia dar rudenį ir supratau, kad labai tokių noriu. Ir kaip tyčia turiu 100g labai panašaus  pilko tvido.

Tvidas vienas kiek skystokas ir per plonas kumštinėms pirštinėms, tai įmezgiau smėlio spalvos vidų.

Modelis: Regina Cable and Boble Fingerless Mits.{jcomments on}