Archyvas 2010

Esu tikra, kad Anna Zilboorg knygoje “Knitting for anarchists” rašė apie mano draugę. Mezgimas joms – tai puiki galimybė pasidaryti tai, ką iš tiesų nori. Ne ką diktuoja mados, ne taip, kaip liepia mezgimo vadovėliai. Tai sritis, kur gali nesilaikyti jokių instrukcijų ar nurodymų (ir gali – jei nori), nes nėra tokio daikto kaip mezgimo policija, mezgimo įstatymai ar leidimai. Yra tik tradicijos, įprotis, bet kaip žinia, anarchistų požiūris į tokius dalykus… labai jau kūrybiškas. Tikro mezgimo anarchisto visai nekamuoja pagarbi garsių siūlų firmų produkcijos ar žymių dizainerių modelių baimė. Patiko – priimu, pusiau patiko – pusę priimu, kitą pusę pakeičiu…
Aš tuo, deja, pasigirti negaliu ir kai kuriuos siūlus (pvz., sukurtus Eisaku Noro ar Kaffe Fassett) priimu kaip šedevrus, net nesvarbu, patinka man tos konkrečios spalvos ar ne – ar kam kyla mintis „pataisyti“, pvz., kokį Rembradto piešinį? Kai kam kyla.
Mano draugė pirmą kartą užėjusi į parduotuvę ir pamačiusi Noro siūlus, ne apsidžiaugė genialiais spalvų deriniais kaip daugelis (kaip patogu – mezgi nieko negalvodamas ir turi nuostabų rezultatą!), o pareiškė, jog ji nemėgsta, kai už ją kas kitas galvoja. Apžiūrėjusi siūlus įdėmiau, kai ką ji vis dėlto galėjo priimti, bet apie Yuzen Nr.6 ji tegalėjo išspausti: „Ir kas pirks tokius bjaurius siūlus?!”

Net man nejauku pasidarė. Man tai ta sruoga graži, bet kaip ji atrodys išmegzta?… Pabandžiau ir rezultatas mane labai pradžiugino.

Susidėliojusios spalvos man priminė Vilniaus dangų žiemos nakį – tokį mėlynai violetinį nuo gatvės žibintų. O tos „vilniausdangausžiemosnaktį“ spalvos man atrodė labiausiai pritinkančios…mano draugei, ilgų pasivaikščiojimų apsnigtomis senamiesčio gatvelėmis ir mėlynos spalvos mylėtojai. Fasonas tiko prie jos veido, spalvos – prie kailinukų ir ji rado tą skrybėlaitę po eglute. Ji narsiai su tuo susitaikė. Juolab kad labiausiai ją erzinanti ryškiai rožinė spalva natūraliai pasislėpė čia:

Prisijaukinus kepuraitę ji nusprendė pasidaryti visą komplektą. Per tą laiką jau buvau spėjus ją įtikinti Baktuso patogumu, tuo labiau, kad jai reikėjo šaliko po kailiniais. Bandžiau pakišus numegztą pavyzdėlį paaiškinti, kaip megzti. Kam paaiškinti? Ar ji pati nemoka nusimegzti paprasčiausio trikampio? Šiaip jau Baktusas sugalvotas kojininiams siūlams (tobulai atitinka kiekis ir storis), bet jai reikėjo tokios pat kaip kepurė skarelės, tai, kad Yuzen siūlai daug storesni, jai nepadarė jokio įspūdžio. Uždėti kas 4 eilę? Tai troleibusai važinėja iš taško A į tašką B tuo pat maršrutu, nes pririšti prie laidų, o laisvas žmogus gali pats rinktis kelią. Baktusą reikia megzti ripsu? Mezgimas ir žodis „reikia“ nesuderinami. Tuo labiau, kad jai nepatinka blogos akys. Ir ji megs stulpeliu. Nemačiau nei prieš tai, nei po to nei vieno Baktuso numegzto stulpeliu, bet josios išėjo tikrai labai puikus: ir forma, ir spalvos.

Spalvos… su ta jai nepatinkančia rožine ji susitvarkė labai paprastai: ramiausiai iškarpė tuos gabalus, susikomponavusi spalvas taip, kaip jai reikia. Ji – vienintelis man žinomas žmogus, kuris po tokio veiksmo nepadaro ctrl+Z. Ir visai be jokios gėdos (puikiausiai žinodama mano pietetą Noro atžvilgiu)  atnešė tą obuolio dydžio rožinį kamuoliuką man:

Lygiai taip pat sėkmingai ji „pasitaisė“ ir Silk Garden sock siūlus, iš kurių mezgė dukrai megztinį (pati modeliuodama ir fasoną, nors knygų su Noro mezginiais parduotuvės bibliotekoje tikrai netrūksta). Ir dar pažadėjo man juodą kamuolį – atliekų!

Su nugalėtojais nesiginčijama, ir megztinis, ir šalikėlis prie kepurės tikrai labai vykę, galiu tik dienoraštyje paburbėti apie netinkamą elgesį su siūlais. Bet kai ji man papasakojo, kad mezga pirštines iš dviejų dalių su siūle per visą perimetrą, mano, sąžiningo amatininko širdis akimirkai nustojo plakusi. Už nugaros kaip mūro sieną jaučiau kelių šimtmečių mezgėjų gildijos narių palaikymą ir pasipiktinimą tokia šventvagyste. Bet ji ramiausiai man pareiškė, jog neaiškinčiau, ji juk jaučia, kaip kas turi būti. Pamačiau dar tik vieną pirmos pirštinės  pusę ir supratau, ką ji turėjo galvoje.

Galų gale juk mezgimas būtent apie tai – apie laisvę. Turi 2 pagaliukus, virvutę ir 2 akių (tiksliau vienos, tik ji iš abiejų pusių kitaip atrodo) kombinacijomis gali sukurti pasaulį.

P.S. Šiandien ryte ji užbėgo man parodyti, ką nusipirko Kaziuke. Tobulai spalviškai tinkančias prie jos kepurės ir skarelės  smulkiai smulkiai numegztas įstabaus grožio latviškas pirštines. Be jokių siūlių.

Kovo 20 d. parduotuvėje vyko riešinių kursai, keli pastebėjimai iš jų.
Informacija turėjo pasirodyti anksčiau, bet… ji nei kiek neprarado aktualumo, kaip jo niekada nepraranda mezgimas, pirštinės, riešinės ir kiti geri ir amžini dalykai. Žinau, artėja vasara ir šiltų daiktų nebereikės (???), bet toks mažas projektėlis – idealus atostogų mezginys: neužima vietos krepšy, yra kompaktiškas ir patogus išsitraukti bet kur (pajūry, po obelim ar miesto skvere ant suolelio), o darbo…neįsitempiant užteks visoms atostogoms.
Vienintelė bėda su tom riešinėm, kad jos baisiai įtraukia. Taip ir sakai sau antrą valandą nakties prieš darbo dieną, kad tai tikrai paskutinė eilutė, tik pažiūrėsi, kaip tas raštas dėliojasi, na dar viena, šį kartą tikrai tikrai…
Jau įprasta pasidarė, jog po riešinių kursų šeštadienį paprastai jau nuo pat pirmadienio ryto dalyvės ateina… naujų spalvų siūlų, neretai rankinėje ar rankoje jau paslėptas nemenkas krepšelis tam reikalui skirtų įvairiausių karoliukų iš šalia esančios puikios karoliukų parduotuvės…
O kai kas nepatingi ir įsimesti savaitgalio darbo:

Aldonos Puteikienės pirma(!!!) riešinė. Kursai baigėsi šeštadienio pavakarę, o nuotrauka daryta pirmadienį. Riešinės veža!

Visai netyčia bemegzdama riešinę Aistė padarė labai įdomu atradimą. Atkreipkit dėmesį į pirmąsias ripso eilutes – jos pasvirusios. Pasirodo, megzdama pirmąsias eilutes ji persukdavo akis, paskui „pasitaisė“ ir pastebėjo skirtumą: visai kitoks vaizdas gaunasi. Gal kam įdomu tai pavystyti ir pažiūrėti, kas išeina. Man tos 2 pirmos eilutės net gražiau už „teisingas“, kaži kaip atrodytų taip numegzta visa riešinė?

Ne visi į kursus atėjo plikom rankom: Vaida atėjo su iš tų pačių riešinėms naudojamų „Merino land“ numegztom pirštinaitėm be pirštų. Labai gražiom!

Čia ne prie kursų, o prie riešinių. Joana numezgė šias nuostabias riešines (eglutės;)) dovanų šių siūlų gamintojams, jos jau per Kiolną nukeliavo į Portugaliją.
Didelis didelis ačiū!

Siūlai: Regia 4-ply

Dar vienas Joanos šedevras ( taip pat ne prie kursų, o prie Vaidos pirštinių): juodos pirštinaitės be pirštų. Megztos turint vieną jauną panelę galvoje, labai jaunoms panelėms ir tinkančios. Ir ne tik jaunoms, ir nebūtinai panelėms. Raštą ji parinko tokį, kad nebūtų sunku megzti, nes visą laiką matai prieš save gerą pusę, jis toks elastingas, jog tinka ir labai plonai ir ne tokiai plonai rankelei, tiesiog išsitempia arba susitraukia pagal įkištą ranką, skylutės ir juoda spalva suteikia joms puošnumo ir elegancijos. Raštas iš ten pat, iš Romos – visi keliai veda į Žirgulienės „Mezgimą“… Pirštines Joana dosniai paliko parduotuvėje visiems apžiūrėti ir prisimatuoti (ir užsikabinti :)). Ačiū!!! O skeptikams, kurie mano, jog mezgimas yra toks nerimtas ir buitiškas dalykas, nevertas didelio dėmesio, galiu atsakyti, jog šedevras, kokioje „menkoje“srityje jis besukurtas, visada bus tobulo dieviško prado prasiveržimas, pakylėjantis ir gelbstintis mus… 

Kas turite galimybę garsiai juoktis prie kompiuterio (t.y., neapsimetate, jog įtemptai dirbate), paskaitykite šį Daivos įrašą apie žibutes. Su pavasariu!{jcomments on}

Išsigandusi, kad šiandien paskutinė Viktorijos laikų drabužių parodos diena Radvilų rūmuose (pasirodė, nepaskutinė), net ir sirgdama nusprendžiau tokios progos nepraleisti. Ir labai džiaugiuosi, nes išėjau tikrai priblokšta. Ne todėl, kad niekad nebūčiau mačius tokių daiktų, neturėjus jokių ryšių su mados istorija (turėjau, ir labai vaisingus – nuostabios V.Idzelytės paskaitos), turbūt labiausiai mane pribloškė kontrastas. Tų laikų daiktų ir dabartinio mūsų gyvenimo. Net keista žiūrėti į tų laikų drabužiais aprengtus manekenus ir vaikščiojančius žiūrovus, su savo nutrintais džinsais jaučiausi lyg iš Marso (ar Marse?…) Žiūrėjau į senovinę suknelę ir galvojau, kad daugelis iš mūsų galvos apie vasarinį garderobą tik atšilus orams, o kaip į priekį turėjo viskuo pasirūpinti to meto žmogus, kad įsigytų tiek pagaminimui laiko atimantį drabužėlį? Daugelis šiuolaikinių vyrų sutrina po kelias poras šlepečių per tą patį laiką, kuris buvo sugaištamas vienai porai išsiuvinėti ir pasiūti Viktorijos laikais (atsiprašau už žodį „sugaištamas“, nerandu greitai tikslesnio tam kūrybiškam darbui apibūdinti). Prisiminiau mūsų kalėdines dovanas, kurios parduotuvėje buvo perkamos net gruodžio 24 dieną, ir galvojau, kad tais laikais labilumas gal ir nebuvo taip labai vertinama ir garbinama savybė (ir tokia būtina šiandienos žmogui), bet tuometinis žmogus turėjo jaustis daug saugesnis planuodamas toli į priekį, būtinybė apsirengti pagimdė tokius nuostabius daiktus (tegu ne TIEK, bet užtat KOKIUS!!!), šiandien ta pati būtinybė jau nebepraturtina pasaulio kūryba, o nuskurdina jį vartojimu…

Nuotraukos iš parodos nekokybiškos, bet įdedu „dėl tvarkos“:

*

Mielai laikyčiau pinigus TOKIOJE kojinėje, apsipirkimas su ja visai kita šviesa nušvinta (ir viską nušviečia…)

Ir parodoje negalėjau atsikratyti gaudančio žvilgsnio: puikus fasonas šiuolaikiniam megztukui…

Po truputį grįžtu į šiuolaikinį pasaulį ir einu megztis suknelės. ŠIAI žiemai. Bet po šios parodos ypatingai aštriai noriu, kad NE TIK ŠIAI.

Labai laukiau šiais metais Kaziuko. Ar tai nulėmė mano pasikeitęs gyvenimo būdas, kai mažai kur benueinu, ar tiesiog pasikeitusi situacija, nes šiais metais tikėjausi rasti tikrai originalių rankdarbių, kurie anksčiau turėjo kitas nišas. Seniai besu jame buvusi ir savo gėdai turiu prisipažinti, ne sykį  išpuikusių (ar greičiau išlepintų) vilniečių draugijoje pritariamai padūsaudavau žiūrėdama į besigrumdančią žmonių minią: “Ar jau taip mums trūksta dar vieno medinio šaukšto ar krepšio?…” Dažniausiai taip ir būna, kad nevertini žmogus to, ką turi po nosimi. Ieškai grožių ir egzotikos toli toli nuo čia… O štai japonų, kurių verslas susijęs su šiaurės šalių amatais, darbotvarkėje Kaziuko mugė užima labai svarbią vietą ir ne vienas jų asmeniškai į ją vyko. Prieš kokius 3 metus Japonijoje labai išpopuliarėjo šiaurietiškos pirštinės, o va šiais metais – riešinės (visai kaip pas mus!). Net jūsų nuolankios tarnaitės pirmųjų, jau apsitampiusių riešinių ant dar labiau laiko ir darbų nudrengtų rankų nuotraukos keliaus į Japoniją pailiustruoti jų nešiojimo populiarumo ir būdo Lietuvoje.

Kadangi dirbau tuo laiku, kai vyko pagrindinė Kaziuko prekyba, o labai nueiti norėjau, gyvenimas kartais ima ir palepina išalkusį arklį ir šieno kupeta pati pas jį ateina…:) Nespėjau nufotografuoti didžios dalies rankdarbių, kuriuos tą dieną pamačiau savo parduotuvėje, užfiksavau tik kelis iš jų.

Elvyros Judickienės riešinės, kurias jos sūnus pavadino “Sakura” (ir man sukėlė lygiai tokias pačias, japoniškas asociacijas). Nuotraukoje nematyti to subtilaus įvairaus baltumo karoliukų mišinio, gaila, riešinės tikrai labai labai gražios. Jos nebuvo skirtos pardavimui, buvo ant ponios Elvyros rankų, tiesiog matyt užsuko į parduotuvę mano gražių rankdarbių ištroškusioms akims pasidžiaugti (tikiuosi, pradžiugins ir jus).

3 poros Rasos riešinių:

“Merino land” uogų spalvos vilna su benzino spalvos karoliukais. Liko kol kas Lietuvoje, nes netilpo net ant smulkučių jas mačiusios japonės rankų, mat megztos mergaitei.

Žalios Rasos riešinės kartu didele krūva kitų mezgėjų riešinių keliaus į Japoniją.

Šios Rasos riešinės apkeliavo Žemės rutulį (bent idėjiniame lygmeny) net kelis kartus. Japonų dizainerė, studijuojanti šiaurės šalių mezgimą, tam skirtoje knygoje pristatė šį raštą. Susižavėjusi knyga, atsisiunčiau ją iš Japonijos. Parduotuvės bibliotekoje ją pastebėjo Rasa ir pagal tą raštą numezgė savo riešines, kurios – likimo ironija – keliaus vėl į Japoniją…

O čia tai, kas atkeliavo pas mus. Iš Latvijos:

Tokias pirštines latviai vadina “tinginių pirštinėmis”, jas nešioja žvejai ir kt.  Svarstėm su drauge kodėl, nuo kada žvejai tinginiais patapo? Gal taip vadinamos todėl, kad skirtos tiems, kurie tingi jas nusimauti, tik nusismauki viršutinę dalį… 

Į Kaziuką jau vakare tikra ta žodžio prasme pabėgau iš parduotuvės (pirmą kartą), nes jau gerokai po darbo valandų vis ėjo ir ėjo žmones…po Kaziuko. Ant durų kabantis užrašas “UŽDARYTA” jokio poveikio niekam nedarė, nes, kaip juokėsi mano sūnus, užsieniečiai nesupranta, o lietuviai nekreipia dėmesio:)
Nusileidusi Pilies gatve pasukau Gedimino prospekto link, todėl iš anksto atsiprašau tų, kurie su savo originaliais darbais buvo dešinėje pusėje, bet iš to ką pamačiau, supratau, jog gražiausi rankdarbiai, kurių taip ilgėjosi mano akys, praplaukė tą dieną pro mano parduotuvę. O kadangi buvau labai sušalusi ir išalkusi, grįžau iš Kaziuko su pilnu krepšiu įvairiausių sūrių. Vieną jų pasitrupinau namie su kriauše ir sirupe konservuotom bruknėm. Niam!

O kuo pradžiugino ar nustebino šiais metais Kaziukas jus?{jcomments on}