Išsigandusi, kad šiandien paskutinė Viktorijos laikų drabužių parodos diena Radvilų rūmuose (pasirodė, nepaskutinė), net ir sirgdama nusprendžiau tokios progos nepraleisti. Ir labai džiaugiuosi, nes išėjau tikrai priblokšta. Ne todėl, kad niekad nebūčiau mačius tokių daiktų, neturėjus jokių ryšių su mados istorija (turėjau, ir labai vaisingus – nuostabios V.Idzelytės paskaitos), turbūt labiausiai mane pribloškė kontrastas. Tų laikų daiktų ir dabartinio mūsų gyvenimo. Net keista žiūrėti į tų laikų drabužiais aprengtus manekenus ir vaikščiojančius žiūrovus, su savo nutrintais džinsais jaučiausi lyg iš Marso (ar Marse?…) Žiūrėjau į senovinę suknelę ir galvojau, kad daugelis iš mūsų galvos apie vasarinį garderobą tik atšilus orams, o kaip į priekį turėjo viskuo pasirūpinti to meto žmogus, kad įsigytų tiek pagaminimui laiko atimantį drabužėlį? Daugelis šiuolaikinių vyrų sutrina po kelias poras šlepečių per tą patį laiką, kuris buvo sugaištamas vienai porai išsiuvinėti ir pasiūti Viktorijos laikais (atsiprašau už žodį „sugaištamas“, nerandu greitai tikslesnio tam kūrybiškam darbui apibūdinti). Prisiminiau mūsų kalėdines dovanas, kurios parduotuvėje buvo perkamos net gruodžio 24 dieną, ir galvojau, kad tais laikais labilumas gal ir nebuvo taip labai vertinama ir garbinama savybė (ir tokia būtina šiandienos žmogui), bet tuometinis žmogus turėjo jaustis daug saugesnis planuodamas toli į priekį, būtinybė apsirengti pagimdė tokius nuostabius daiktus (tegu ne TIEK, bet užtat KOKIUS!!!), šiandien ta pati būtinybė jau nebepraturtina pasaulio kūryba, o nuskurdina jį vartojimu…
Nuotraukos iš parodos nekokybiškos, bet įdedu „dėl tvarkos“:
*
Mielai laikyčiau pinigus TOKIOJE kojinėje, apsipirkimas su ja visai kita šviesa nušvinta (ir viską nušviečia…)
Ir parodoje negalėjau atsikratyti gaudančio žvilgsnio: puikus fasonas šiuolaikiniam megztukui…
Po truputį grįžtu į šiuolaikinį pasaulį ir einu megztis suknelės. ŠIAI žiemai. Bet po šios parodos ypatingai aštriai noriu, kad NE TIK ŠIAI.