Labai laukiau šiais metais Kaziuko. Ar tai nulėmė mano pasikeitęs gyvenimo būdas, kai mažai kur benueinu, ar tiesiog pasikeitusi situacija, nes šiais metais tikėjausi rasti tikrai originalių rankdarbių, kurie anksčiau turėjo kitas nišas. Seniai besu jame buvusi ir savo gėdai turiu prisipažinti, ne sykį išpuikusių (ar greičiau išlepintų) vilniečių draugijoje pritariamai padūsaudavau žiūrėdama į besigrumdančią žmonių minią: „Ar jau taip mums trūksta dar vieno medinio šaukšto ar krepšio?…” Dažniausiai taip ir būna, kad nevertini žmogus to, ką turi po nosimi. Ieškai grožių ir egzotikos toli toli nuo čia… O štai japonų, kurių verslas susijęs su šiaurės šalių amatais, darbotvarkėje Kaziuko mugė užima labai svarbią vietą ir ne vienas jų asmeniškai į ją vyko. Prieš kokius 3 metus Japonijoje labai išpopuliarėjo šiaurietiškos pirštinės, o va šiais metais – riešinės (visai kaip pas mus!). Net jūsų nuolankios tarnaitės pirmųjų, jau apsitampiusių riešinių ant dar labiau laiko ir darbų nudrengtų rankų nuotraukos keliaus į Japoniją pailiustruoti jų nešiojimo populiarumo ir būdo Lietuvoje.
Kadangi dirbau tuo laiku, kai vyko pagrindinė Kaziuko prekyba, o labai nueiti norėjau, gyvenimas kartais ima ir palepina išalkusį arklį ir šieno kupeta pati pas jį ateina…:) Nespėjau nufotografuoti didžios dalies rankdarbių, kuriuos tą dieną pamačiau savo parduotuvėje, užfiksavau tik kelis iš jų.
Elvyros Judickienės riešinės, kurias jos sūnus pavadino „Sakura” (ir man sukėlė lygiai tokias pačias, japoniškas asociacijas). Nuotraukoje nematyti to subtilaus įvairaus baltumo karoliukų mišinio, gaila, riešinės tikrai labai labai gražios. Jos nebuvo skirtos pardavimui, buvo ant ponios Elvyros rankų, tiesiog matyt užsuko į parduotuvę mano gražių rankdarbių ištroškusioms akims pasidžiaugti (tikiuosi, pradžiugins ir jus).
3 poros Rasos riešinių:
„Merino land” uogų spalvos vilna su benzino spalvos karoliukais. Liko kol kas Lietuvoje, nes netilpo net ant smulkučių jas mačiusios japonės rankų, mat megztos mergaitei.
Žalios Rasos riešinės kartu didele krūva kitų mezgėjų riešinių keliaus į Japoniją.
Šios Rasos riešinės apkeliavo Žemės rutulį (bent idėjiniame lygmeny) net kelis kartus. Japonų dizainerė, studijuojanti šiaurės šalių mezgimą, tam skirtoje knygoje pristatė šį raštą. Susižavėjusi knyga, atsisiunčiau ją iš Japonijos. Parduotuvės bibliotekoje ją pastebėjo Rasa ir pagal tą raštą numezgė savo riešines, kurios – likimo ironija – keliaus vėl į Japoniją…
O čia tai, kas atkeliavo pas mus. Iš Latvijos:
Tokias pirštines latviai vadina „tinginių pirštinėmis”, jas nešioja žvejai ir kt. Svarstėm su drauge kodėl, nuo kada žvejai tinginiais patapo? Gal taip vadinamos todėl, kad skirtos tiems, kurie tingi jas nusimauti, tik nusismauki viršutinę dalį…
Į Kaziuką jau vakare tikra ta žodžio prasme pabėgau iš parduotuvės (pirmą kartą), nes jau gerokai po darbo valandų vis ėjo ir ėjo žmones…po Kaziuko. Ant durų kabantis užrašas „UŽDARYTA” jokio poveikio niekam nedarė, nes, kaip juokėsi mano sūnus, užsieniečiai nesupranta, o lietuviai nekreipia dėmesio:)
Nusileidusi Pilies gatve pasukau Gedimino prospekto link, todėl iš anksto atsiprašau tų, kurie su savo originaliais darbais buvo dešinėje pusėje, bet iš to ką pamačiau, supratau, jog gražiausi rankdarbiai, kurių taip ilgėjosi mano akys, praplaukė tą dieną pro mano parduotuvę. O kadangi buvau labai sušalusi ir išalkusi, grįžau iš Kaziuko su pilnu krepšiu įvairiausių sūrių. Vieną jų pasitrupinau namie su kriauše ir sirupe konservuotom bruknėm. Niam!
O kuo pradžiugino ar nustebino šiais metais Kaziukas jus?{jcomments on}