Archyvas 2010

Ar žinote, jog Baktusas (literatūrinis personažas, ne skarelė) yra ne vienišas, jis turi tokį mielą kompanjoną Kariusą. Pastarasis taip pat turi savo skarytę – tas pats Baktusas, tik megztas ne ripsu, o viena pusė – gerom, kita – išvirkščiom akim. Skarytė labai raitosi (vos vos mažiau pagarinta) ir dėl to ne taip dengia kaklą kaip Baktusas, užtat atrodo labai stilingai – o galų gale jau pavasaris! Dėl raitymosi ėmiau storesnius nei paprasti kojininiai siūlai, mezgiau 3 mm virbalais, sunaudojau tą patį 100g.

Siūlai: Zauberwolle (spalva “Mažas lapiukas”), Schoppel-wolle

Prie tokios besiraitančios pavasarinės skarelės – pirštinės be pirštų, bet su pynių gyvačiukėm, simbolizuojančiom gyvybę. Tikslus aprašymas čia.

Mano pusseserė Kristina nėra (bent jau taip žinoma oficialiai) jokia ten mezgėja entiuziastė. Įtariu, iš gryno giminiško solidarumo apsilankė pas mane tuoj po atidarymo ir išsirinko kelis kamuoliukus siūlų su virbalais – megs liemenę draugės kelių mėnesių Vincui. Numezgė. Po to sekė pilkas vilnonis šalikas, įtartinai greitai numegztas. Bet labiausiai giminę pribloškė jos pareiškimas, jog ji lankys parduotuvėje organizuojamus kojinių kursus. Mano teta, jos mama, puiki mezgėja, visai pagrįstai įtarė vaiką galvą pametus: „Tu ateik pas mane, kada tik nori, išmokysiu tave, ko tik nori!“ Ne. Kristina atkakliai pačiais tamsiausiais žiemos vakarais po ilgos ir sunkios darbo dienos važiuodavo gerą kelio gabalą į parduotuvę ir megzdavo. Išsitraukdavo ir išrikiuodavo ant stalo 2 ar 3 mobilius telefonus (gyvenimas – ne tik mezgimas, yra ir rimtesnių reikalų), įspūdingą „projekto dėžutę“, kurią iškilmingai atidarydavo ir išsitraukdavo trapius beržinius virbalus ir mezginį. Bet mamos mokykla vis tiek netiesiogiai vis imdavo ir išlysdavo. Kai pasiūliau megzti stulpelį 12 eilių, man buvo atsakyta, jog mama megzdavo tiek, tai ir aš tiek megsiu:).  Visada ateidavo atlikus namų darbus, tuo pat metu mezgė ant skirtingų virbalų abi kojines. Paskutinį užsiėmimą (gruodžio 23 d.!!!!) buvom mes jau tik dviese. Labai traukė namo – tamsu, šalta, šventės ant nosies, ruoštis reikia… Bet ji užsispyrusi pabaigė abi kojines:

Siūlai – Regia City color. Kristina išsirinko Londono spalvas.
Įspūdingiausia tai, jog jos pirma kojinių pora numegzta taip profesionaliai (jei nebūčiau pati mačius mezgant…), jog jos pirmoji niekuo nesiskiria nuo mano šimtas pirmosios. Akys lygios, jokios skylutės apie kulną renkant akis…

Už tokį uolumą ji buvo Kalėdų senelio „apdovanota“  siūlais dar 2 porom kojinių. Ir nė nemirktelėjusi iš citrinos pagamino limonadą. Žadėjo nuotraukas artimiausiu metu.
P.S. Buvo užsukusi pastarosiomis dienomis į parduotuvę ir išsirinko naujus siūlus. Liemenei. Vėl grįžo prie Vinco…Tik siūlus išsirinko kojininius (galaktikos serija), raštas paskaičiuotas kojinei, bet turėtų pavykti, nes kiek to Vinco dar tėra – 2 kojinių pločio…{jcomments on}

Tik praėjus megzti riešines, pagalvojau apie savo draugę (apie daug ką pagalvojau, bet ji buvo viena iš pirmųjų:)), kuri dosniai palikusi parduotuvėje visai žiemai savo pirštines kaip pavyzdėlį, vaikščiojo šaldama su kuo papuola. Nukrypsiu – ir dukros pasekė jos pavyzdžiu: turiu vienos kepurę, kitos – megztinį (gerai, kepurė tai jau senoka, bet megztinį vyresnioji gavo dovanų gimtadienio proga šį spalį!!!!). Kas riešinės per daiktas ir su kuo jis valgomas, ji tai tikrai žinojo ir visai nemirė iš susižavėjimo. Ji niekada nesižavėjo masine mada. Užtai miriau aš. Ir labai norėjau jai numegzti, kad suprastų, kaip tai šilta ir gera; kad tai labai gražu, įrodinėti nesirengiau – dar tiek neišprotėjau. Kai jai susižavėjimo sklidinu balsu porinau, koks tai nuostabus dalykas, ji tik skeptiškai gūžtelėjo pečiais: “Ir ką, tu man nori jas numegzti? Nesąmonė, nereikia man…” Bet gi aš geriau žinau, ko kitam reikia. Ir prisispyrusi pakišau jai po nosimi tą pačią latviškų pirštinių knygą (Mirdza Slava “Latviešu rakstainie cimdi”), versdama puslapius ir rodydama, kokie gražūs raštai, gal jai kas patiktų. “Tikrai gerą knygą aš tau atvežiau”,-  sutiko pavarčius – mat čia jos lauktuvės iš Rygos. “Ir ką, aš turiu čia pasirinkti raštą? Man tai kuo mažesnis, paprastesnis…”- suprask, jei turi gauti dovanų per prievartą, tai geriau jau kuo mažiau. Pagaliau po ilgų “noriu-nenoriu-reikia-nereikia” išsiaiškinau, kad jai gražiausia yra žvaigždės. O derinys – tamsiai mėlynas su gelsvu – “na kaip iš tų 11-12 amžiaus skarų “Baltų mene”, žinai…” Žinau, ta knyga – taip pat jos dovana. Tikiuosi, ir jūs visi žinot, nedėsiu knygos puslapio nuotraukos. Tamsiai mėlynų “Merino land” tuo metu (pačiu šalčiausiu!) nebuvo, teko laukti naujos siuntos iš Portugalijos. Paskui pas kaimynus “Maloniose smulkmenose” ieškojau permatomų gelsvų karoliukų, susivėrus pasitikrinau su “Baltų menu” – derinys atitiko. Žvaigždžių raštas man tinkamiausias pasirodė iš I.Juškienės knygos “Riešinės”. Mezgant susijaudinau, kad karoliukai per stambūs (įtariau tą iš pat pradžių, bet man labai reikėjo šitos, žvaigždiškos spalvos), užbėgusi Joana paramino: “Užtai labai puošnios atrodo”. O mezgu žmogui, kuris nori kuo mažiau ir paprasčiau!!! Joana paguodė: “Žmonės dažnai keičia savo nuomonę, pripras ir gali net labai pamėgti…” Tuo guosdamąsi ir mezgiau. Jokių iliuzijų, kad ji jomis puošis ar eis į viešą vietą neturėjau, bet  jei nors retsykiais sušalusi ir pavargusi nuo begalinių darbų prie kompiuterio ji pasidžiaugs jų šiluma, o stambios spindinčios žvaigždės ją prajuokins ir primins, jog dar vienas žmogus ją labai myli, būsiu laiminga…
Tą patį gavau iš jos megzdama tas riešines. Tuo laiku jaučiausi baisiai pikta, nebaisiai laiminga, o mezgiau apie ją galvodama ir lėgo pyktis, mažėjo problemos, šviesiau darėsi. Galų gale juk ne šalikai, kepurės ar riešinės mus šildo ir laiko šioje žemėje – meilė…

{jcomments on}

*MGD – vertinys iš anglų k. BFF (Best Friend Forever) – mano geriausia draugė

Susirgau. Ūmiai, sunkiai ir tik vėliau paaiškės, ar pagydomai. RIEŠINĖMIS.
Jau seniai jų vaizdai vis pasirodydavo tai kokioje knygoje, tai benaršant internete. Nieko – gražu, bet…Kuo toliau, tuo dažniau jų nuotraukos pasirodydavo internete. Likau visiškai atspari šiam virusui. Iki šiol gyvenau be jų ir toliau sėkmingai gyvensiu. Kai gavau dovanų Irenos Juškienės knygą apie riešines, jas įsimylėjau. Platoniškai. Knygą gal labiau. Kai ponia Irena vedė parduotuvėje riešinių kursus, sukinėdamasi aplinkui ir besiklausydama riešinių istorijos (ar žinot, kokias riešines mūvėjo Barbora Radvilaitė?), prarijau kabliuką. Bet atsilaikiau. Net per ilgąsias Naujųjų Metų išeigines. O po poros savaičių vieną gražų sekmadienį pradėjau. Ir nebegaliu sustoti. Pirmas riešines mezgiau kaip pavyzdėlį pakabinimui prie riešinėms idealiai tinkančių Merino Land siūlų. Melsvai pilkšvos su sidabro karoliukais:

Numezgusi jas užsimoviau ir…nebegaliu nusimauti. Nesuprantu, kaip iki šiol be jų galėjau išgyventi žiemą.

Kitas riešines mezgiau pusiau dukrai, pusiau pakabinimui parduotuvėje.

Ji užsimovė ir atnešė man tik kai jai…sugipsavo ranką.

Galvoje jau naujos spalvos, raštai, gavėjų eilė (neįsivaizduoju, kaip tie vargšai iki šiol dar gyvi ir nesušalę be riešinių). Šiuo metu riešinės įnirtingai grumiasi manyje su kojinėmis (apie jas atskira istorija, papasakosiu kitą kartą).

Rytoj vėl kursai parduotuvėje ir aš kaip tikras priklausomybės pagautas žmogus džiaugiuosi, jog virusas plinta. Greitai. Ir labai efektyviai…:)
O pati tikiuosi pasveikti, gal atšilus orams palengvės…